SpausdintiJau visas mėnuo, kaip gyvename nauju režimu visai šeimai. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad grižti į darbą dar nenorėjau, bijojau, kaip seksis viską suderinti, darbą, buitį.
O kas, jei mano mažiukas susirgs? Daugybę baimių ir nuogastavimų nedavė ramybės.
Pirmąją dieną į darbą važiavau su didžiuliu nerimu širdyje, vis galvojau, kaip vaikinai ryte išsiruoš į darbelius, kaip mane priims kolegos, ar dar mokėsiu savo darbą. Didelei nuostabai, diena buvo lengva ir įdomi. Žinoma, vienos džiaugėsi matydamos, kitos nė nesureagavo, kad pasipildė kolektyvas, bet kiek žmonių, tiek nuomonių.
Dienos lekia ir nė nebando mažinti tempo. O man, kaip sakau, pamažu grįžta atmintis, įsivažiuoju į darbą. Ir meluočiau, jei sakyčiau, kad nepatinka darbuotis.
Žinoma, buvo lengviau ateiti pirmą kartą, nei grižti antrą, bet viskas pamažu stoja į vietas. Rytai nekelia siaubo, visi spėjame susiruošti ir laiku išeiti į darbus. Žinoma, Marčiukas kartais norėtų ilgiau pamiegoti, bet tenka žadinti, kutenti ir ruošti į darželį.
Kai pagalvoju, smagu buvo dvejus metus būti namuose, bet gerai, kad po šitų metų yra, kur išeiti, sveika pakeisti aplinką, būti tarp žmonių.
Kasdien po darbo važiuoju pasiimti sūnaus iš darželio, kol jį aprengiu, jis pasakoja dienos įspūdžius. Vaikas be galo pasiilgsta, todėl vakarai tapo brangesni nei anksčiau, nes laiko mažiau lieka, bet spėjam išsidūkti ir tėčiui vakarienę paruošti.
))Man dar geri metai iki darbo, bet baime kyla jau dabar,nuolat sukasi mintys, kaip reiks priprasti prie visko, kaip maziuka reiks palikineti darzely, o darbe reiks viska is naujo mokytis ir dideliu tempu, kadangi darbas labai atsakingas
Oi bus grazus vyrukas..... 
kartais labai norisi pabegt nuo rutinos, bet kartais taip namie gera, kad niekur nesinori, saunuole mamyte, smagu kad susigyvenote su nauju ritmu
smagu,girdeti,kad jau viskas stojasi i savo vezias..
