SpausdintiJau antra savaitė, kuomet pradėjau dirbti. Ir, ačiū Dievui, labai greitai įsivažiavau, nors ir tikėjausi, jog bus sunku. Žinoma, jei esi laukiamas darbe, tai ir darbas neatrodo toks sunkus.
Kai iki darbo pradžios liko maždaug du mėnesiai - tas laikotarpis atrodė košmariškas. Pamenu, sapnuodavau vien tik darbą, kuris man visiškai nesisekdavo. Ir kuo labiau artėdavo ta diena, tuo nuotaika būdavo prastesnė...
Oi, mamytės, kad žinotumėt, kaip aš nenorėjau dirbti... Vis mintyse sukosi, kaip būtų gerai pastoti... Mąstydavau, jog nebenoriu būti slaugytoja, nenoriu vėl bendrauti su suirzusiais, nepatenkintais pacientais ir t.t. Neveltui sakoma: "prie gero priprantama"....
Na bet dabar situacija visiškai kitokia... Likus dviem savaitėm iki darbo pradžios, pamažu susitaikiau, jog grįšiu ten, kur ir dirbau... Tad dabar esu labai laiminga ir džiaugiuosi, jog esu slaugytoja!
Kaip malonu kasdien išgirsti iš svetimų žmonių gerus žodžius, padėką už pagalbą ir supratingumą. Manęs net neerzina, kuomet ateina suirzę žmonės ir ant manęs išsilieja. Kol kas mano entuziazmas toks didelis, tad tikiuosi, jis greitu laiku ir neišblės...
Be to, darbas labai pakeitė mano pačios būseną. Esu nebetokia irzli, blogos nuotaikos.
Tačiau, kaip visada, yra ir kita medalio pusė. Kalbant darbą - viskas puiku, tačiau labai mažai laiko tenka praleisti su sūneliu.... Pastebiu, kad jis nuo manęs nutolęs... Jam visas pasaulis yra tik jo tėtis... Net kai vaiką nuvedu į darželį, jis man ramiu veidu ištaria: "ate" ir išeina. Bet kai tėvelis nuveda Gabrielių, jis visada verkia...
Kuomet grįžtu iš darbo, būnu labai pavargusi, tačiau visą likusį laiką stengiuosi atiduoti sūnui, tačiau jis pats nenori su manimi būti. Jei yra tėtis namuose, Gabrielius tik su juo žaidžia...
Tad labai tikiuosi, jog tai laikina...
Žinoma, nebėra laiko ir šeimininkauti namuose. O kad žinotumėt, kaip pasiilgau maisto gaminimo. Šiuo savo pomėgiu galiu pasidžiaugti tik savaitgaliais...
O ką jau bekalbėti apie MK.. Prisimenu, kaip buvo smagu atsikelti rytais, pasigaminti arbatėlės ir prisėdus prie kompiuterio užsukti į mylimą Mamyčių klubą. Ech.... Kad ir kaip bebūtų, aš kol kas nesiruošiu palikti MK ir kai tik galiu, visada čia užsuku.
Kitaip tariant, bent jau turiu galimybę rečiau čia užsukti nei niekada :)
Na o dabar tariu: "iki pasimatymo"! O mamytėms, pradėsiančioms dirbti, linkiu lengvai įsivažiuoti į darbą :)
Viltyte, linkiu Tau rasti naują darbą ir beje, naujame darbe kaip tik fainiau dirbti, dėl to, kad susipažįsti su naujais kolegomis. Nes tarkim būna, kad žmogus ilgai dirba viename darbe ir kolektyvas būna nekoks, tad šiuo atveju naujas darbas yra liuks
smagu kad gryzai i darba ir ten tau sekasi gerai,as kai pagalvoju mazos bedos cia pas tave
O kas dėl sijonėlio, tai žinai, šitam chalatui būtų būtinas sijonėlis, nu negi daba rodysiu pacientams savo stringus
Kas dėl kostiumo, ačiū, gaila kad sijonėlių prie chalatų nesiuva