SpausdintiDirbu visą dieną, kas antrą dieną, ilgai dvejojau, nes žinau, kad reikia, bet sunku net pagalvoti, kaip reiks palikti vienerių metukų sūnelį su tėčiu.
Antradieni dirbau, jau pirmadienio vakarą galvojau, kaip mano sūnelis be manęs ištvers visą dieną, juk jis yra mamyčiukas, be manęs niekur.
Visą naktį blogai miegojau galvodama kaip bus, ryte pamaitinau Kajų, susiruošiau ir eidama pro duris vos neapsiverkiau, norėjau paimti jį stipriai apkabinti ir nepaleisti, Kajus verkė, o man plyšo širdis, pasakiau, kad mama padirbs ir grįš, bet juk jis per mažas tai suprasti ir galvoja, jog jį palieku.
Darbe visąlaik galvojau, kaip sekasi mano dviems brangiausiams žmonėms susitvarkyti vienas su kitu, vis skambindavau ir kalbėdavau su Kajumi, vyras jam ragelį duodavo, kažką sava kalba man kalbėjo, sakė dzidzi, norėjo pas mane išgirdęs mano balsą, vyras sakė, kad nusišypsodavo ir tai nuramindavo.
Grįžus namo pamačiau koks sūnus dar mažas, visą dieną nemačiusi nustebau, kaip toks mažas sutvėrimas gražiai atėjo manęs pasitikti, iškart paėmiau ant rankų, išbučiavau, apsikabinome ir nepaleidome vienas kito. Pavargęs vyras po sunkios dienos (pirmąkart buvo su Kajum visą dieną) neužilgo nuėjo miegoti.
Pagalvoju, kad gal ir gerai, kad išėjau į darbą, nutrūkstu nuo namų, pabendrauju su žmonėmis, ir vyras su vaiku pasiilgsta, po to tampa geresni:)
Bet vis tiek sunku palikti Kajų, ištisas paras norisi būti su savo vaikeliu, lyg būtume vienas ir tas pats žmogus, kai išeinu, palieku dalelę savęs.
Tikiuosi, Kajus pripras, kad mama išeina ir ateina, kad niekur nedingsta ...
Rasa Karlonienė
