Spausdinti
Kai gimė mano mažoji dukrytė, net nepagalvojau, kaip greitai prabėgs tie dveji metai. Su dukryte praleidau visus dvejus metus, tik vienąkart palikome seneliui su močiute, kai dalyvavom krikštynose.
Kai mūsų tėtis nusprendė, kad jam linksmiau yra žvejoti, negu leisti laiką su mumis, irgi leidome laiką dviese, keliavome abidvi pas drauges, kieme daug laiko leidome, pažindydavomės su kitais vaikais.
Labai greit artėjo tas momentas, kai reikėjo man grįžti į darbą, galvojau, kaip reiks ją palikti su tėveliu ar seneliu, nes jeigu išeidavau trumpam į parduotuvę, ji galėdavo valandų valandas rėkti ir prašytis mamos, net kartu eidavome į vonią ar tualetą, nes ji galvodavo, kad mamytė gali pradingti.
Ir štai suskamba pirmadienio rytą žadintuvas, aš keliuosi ir keliasi mano pupulis. Ji kaip nujausdama visur sekioja iš paskos, apsikabina vis, man net ašaros bėga, pagalvojus, kad teks visai dienai skirtis.
Išeidama apsikabinu, o ji rėkia, sunku eiti pro duris, šiaip taip tveriu darbo valandas, o po darbo lekiu tiesiai namo.
Grįžus namo paaiškėjo, kad mano šeimyna laikosi kuo puikiausiai, dukra su tėčiu pagaliau pradeda suprasti vienas kitas, o svarbiausia, kad Aistutė jau be isterijų pasilieka su seneliu, kuris mielai su ja būna, todėl linksmiau ir be nerimo galiu eiti į darbą.
O mergytė kokia gražuolėlė
