Šį kartelį sukūriau eiliuotą pasakaitę. Pripažinsiu – eiliuotą pasaką sukurti sudėtingiau, kadangi sakiniai turi būti rimuoti. Na bet vis dėl to pasiryžau ir sukūriau. Ši linksma pasakėlė apie pagrandukę, kuri nenorėjo praustis.
Ankstų rytą atsikėlė
Pagrandukų šeimynėlė.
Tėtis, sūnūs ir mama
Bei dukrelė jų maža.
Sūnūs jų labai tvarkingi,
Gabūs jie ir iškalbingi.
O mažiausioji dukra
Mėgsta būti murzina.
Ją tėvelis ir mamytė
Nuolat moko, kaip tvarkytis.
Bet dukrelė nesiklauso
Ir sau krapšto juodą ausį.
Taip supykusi mama
Dukrai sako bardama:
-Jei, dukrele, nesiprausi,
Valgyti tikrai negausi.
Kai suaugsi tu, dukrele,
Gausi eit į mokyklėlę.
Ten nemėgsta murzinų,
Nešvarių, baisių vaikų.
-Ai, mamyte, nemeluok,
Tu geriau grindis pašluok.
-Oi, dukrele, tu žiūrėk,
Sau bėdos neprikalbėk.
Vasarėlė iškeliavo
Rudenėliui atlingavus.
Pagrandukų šeimynėlė
Ruošėsi jau mokyklėlei.
Štai dukrelė jų mažoji,
Pirmaklasė bus nuo šiolei.
Vos nuėjus į mokyklą,
Jos klasiokai vieną rytą
Sako jai: - Klausyk, nors sykį
Nusiprausk, nusivalyki!
Nes atrodai negražiai,
Nedraugaus visi vaikai.
Pažiūrėk į veidrodėlį,
Pamatysi vaiduoklėlį.
Pažiūrėjusi tenai,
Išsigando ji labai.
Bėgo ji namo taku
Ašarų pilnu veidu.
Bet išgirsta keistą garsą,
Mažo upeliuko balsą.
Sako jai: -Ateiki čia,
Pažiūrėki į mane.
Pamatysi manyje,
Atvaizdą vandenyje.
Ir tuomet neišsigąski,
Tik stipriai tu užsimerki.
Jei norėsi būt kitokia,
Išvarysim šį vaiduoklį.
Vos užmerkus akeles,
Upeliukas jai tik „tekšt“.
-Štai kokia tu nuostabi,
Ne vaiduoklis, o graži.
Pažiūrėjus į upelį,
Pagrandukė net nustebo.
Kad yra tokia graži,
Į gėlytę panaši.
Grįžo ji namo laiminga.
Ją mamytė pasitinka:
-Kas, dukrele, atsitiko,
Kur „murzilka“ mūsų dingo?
-Mama, aš gi sužinojau,
Veidrodžio, kodėl bijojau.
Juk ten šmėklą aš mačiau,
Bet dabar tik supratau,
Kad jei prausiuos visada,
Nematysiu jos tada.
-Oi, dukrele, kaip gerai,
Pagaliau, kad supratai,
Jog švara labai svarbi,
Būsi tik tada graži!
Konkursas visiems-sukurk pasaką ir laimėk prizų
