Gilioje miško gūdumoje gyveno zuikelis nulėpausis. Jis buvo toks bailutis, kad net bijodavo šakelės trakštelėjimo ar krūmelio čežėjimo. Dėl to iš jo juokėsi kiti kiškiai, jog jis toks bailus.
Jo mamytė, tai matydama, bailiukui tarė:
- Nebijok, sūneli, jei kada pamatytum tikrąjį pavoju, užsimerk ir jo nebeliks.
Tad vieną dieną pagalvojo zuikelis: o kodėl gi neišsiaiškinus, kas vyksta už tų čežančių krūmelių? Sutelkęs visą savo drąsą, zuikis nustraksėjo tenai, kur dar nebuvo nukeliavęs. Prieš jį atsivėrė dar neregėti vaizdai, suglaudęs ausytes nedrąsiai zuikis tyrinėjo jam neįprastą aplinką.
Staiga kažkur netoliese zuikelis išgirdo triukšmą, tarsi kažkas peštųsi ar galinėtųsi. Drebančiomis ausytėmis zuikelis pro krūmelio kraštą pamatė, jog vilkas bando suėsti jo brolį zuikį. Net sunku apibūdinti, kas dėjosi bailiuko širdyje, juk jo brolis atsidūrė pavojuje, o jį nepaliekantis bailumas valdo jį patį.
Tačiau atsiminė mamytės pasakytus žodžius, nebijok žvelgt baimei į akis, užsimerk ir įsivaizduok, jog baimės nėra, ir kai atsimerksi – jau nebebijosi. Tad bailiukas sutelkęs savyje esantį trupinėlį drąsos,užmerkęs akytes puolė į tą pusę, kur vilkas buvo užpuolęs jo brolį.
Ir kad puls vilkui į šoną, vilkui net akyse sužaliavo, išsigando, manydamas, kad tai medžiotojo paleista kulka, kad leisis nabagas vilkas į miško gludumą, net atgal neatsisuko. Tuo metu bailutis zuikelis buvo užsidengęs ausytes savo ilgomis ausytėmis.
Ir išgirdo brolio balsą:
- Ačiū tau, bailiuk, tu išgelbėjai mano gyvybę savo drąsa. Aš buvau mirtinai išsigandęs, o tu sugebėjai nugalėti savąją baimę ir nuvyti nuo manęs vilką.
Bailiukas po šių žodžių pasijuto labai laimingas ir tarė broliui:
- Aš atsiminiau mamytės žodžius, kaip įveikti atsiradusį pavojų, ir pats to nesitikėdamas ją įveikiau.
Grįžo broliai namo patenkinti, apie zuikio bailiuko drąsą sužinojo visi zuikiai ir labai stebėjosi, jog šis bailus lepūnėlis, bijojęs net medžių čežėjimo, sugebėjo išgąsdinti net vilką. Tad po šios dienos zuikis bailiukas įgavo kitą vardą – Zuikis Drąsuolis.
