SpausdintiNoriu pristatyti Jums savo sukurtą pasaką, kurią pati iliustravau. Ši pasakėlė apie smalsiąją kodėlčiukę boružėlę Magu, kuri norėjo sužinoti, kodėl boružėlės yra taškuotos. Tai linksma, nuotykių kupina mažos boružėlės dienos istorija.
Kartą žalioje gėlių nusėtoje pievoje, tarp didelių medžių vaikščiojo mažytė boružėlė, vardu Magu. Boružėlė buvo labai smalsi, ji niekada nenustygdavo vietoje, nuolat klausinėdavo savo mamos visko, kad tik neliktų, ko nors nesužinojusi.
Mamytė boružėlė savo atžalėlę nuolat vadindavo kodėlčiuke Magu. Mažylė dėl to nė kiek nepergyveno, o atvirkščiai, jai patikdavo ši kodėlčiukės pravardė
Kartą mamytės paprašyta Magu išėjo į netoli namų esantį miškelį šapelių parnešti. Beeidama boružėlė Magu gėrėjosi nuostabiu oru ir skaisčiai spindinčia saulute, kuri nuolat kuteno boružėlės žandukus. Boružėlė Magu tarė saulutei:
-Saulute, kodėl tu nuolat kuteni mano žandukus?
-Nekutenu, Magu, aš tik noriu, kad tau būtų šilta, – nuoširdžiai šypsodamasi atsakė saulutė.
Magu nieko neatsakydama keliavo toliau dainuodama:
Boružėlė aš maža,
Visada labai gera.
Mėgstu daug aš pajuokauti
Džiaugtis laisve ir smalsauti.
Šokim trypkim, tra lia lia,
O kodėl žolė žalia?
O kodėl saulelė miega
Visą naktį, o ne dieną?
Pasakykit man, prašau,
O kodėl aš nežinau,
Kad turiu mažus taškus,
Tokius juodus apvalius?...
Su lyg paskutiniais dainos žodeliais atskrido juoda varna ir tarsi pasijuokdama tarė baružėlei
-Kar, kar...ar nemanai, kad per daug nori žinoti, kar...? Tokia jūsų, boružėlių, prigimtis būti taškuotomis! Taip, kaip mano prigimtis skraidyti ir lesti tokius vabalus kaip tu! Kar!
Boružėlė išsigando tokių varnos žodžių ir pasislėpė už šalia esančio kelmo. Varna šaipydamasi sako:
-Slėpkis slėpkis, boružėle, tu per savo nuolatinį smalsumą gali ir nukentėti!
Bet boružėlė buvo labai drąsi, ji nė kiek neišsigando varnos žodžių, o kaip tik jai atsirado didesnis ryžtas – sužinoti, kodėl boružėlės yra taškuotos.
Sulaukusi, kol nuskris varna, boružėlė keliavo toliau, pamiršusi, jog reikia grįžti namo ir parnešti motulei boružėlei šapelių. Jos mintyse sukosi tik viena – būtinai surasti ją taip kankinantį klausimą. Eina boružėlė ir vėl sau traukia dainelę:
-Aš esu drąsi Magu,
-Nebijau jokių kliūčių.
-Sužinosiu, kas esu
-Ir kodėl turiu taškų.
Staiga iš krūmo išnyra kiškis ir sako
-Klausyk, boružėle, tu taip garsiai dainuoji, kad mano ilgos ausys to tiesiog nebegali klausytis, ar supranti?
-Na kiški, nebūk toks niurzga, tau šiandien bloga nuotaika? – šmaikštaudama atsakė Magu.
-Tu mažas padariuk, -supyko kiškis. – Ar nemanai, kad tu esi per daug drąsi, kad kalbėtum šitaip su manim kalbėti?
-Nesuprantu, kiški? Ką aš blogo padariau? – nuliūdusiu balsu paklausė boružėlė.
-Na gerai gerai, aš šiandien esu piktas, - atsakė kiškis. – Matai, mano morkas pavogė kaimynas bebras. Na tiek to.. Bet tu man atsakyk, boružėle, kur tu čia taip keliauji viena ir be tėvų?
-Na, mama manęs paprašė, kad parneščiau šapelių. – Tarė boružėlė. – Bet aš labai noriu sužinoti, kodėl boružėlės yra taškuotos, todėl ir iškeliavau, kad rasčiau, kas man tai pasakytų....
-Hmm, keistas tavo noras. – Šypsodamasis tarė kiškis. – Bet aš niekuo negaliu tau padėti, nes tikrai nežinau. Tačiau už šios upės, - rodydamas tarė kiškis, - yra toks senas senas ąžuolas, kuriame gyvena senoji pelėda. Visi miško gyventojai kalba, kad ji yra tikra žiniuonė, ji ne vienam miško gyvūnui yra padėjusi savo žiniomis. Kartą senoji pelėda padėjo surasti mano gero draugo Kurmio dingusį brolį.
-Oho.. kaip įdomu. - Iš nuostabos tarė Magu. – Ačiū tau, kiški, už patarimą. Būtinai nueisiu pas senąją pelėdą.
-Nėra už ką, boružėle, tik būtinai žiūrėk savęs, aplink tyko pavojai, tu tokia maža.. – Pamokydamas tarė kiškis. – Sėkmės tau!
Apsidžiaugė boružėlė ir iškeliavo link upės. Staiga pagalvojo: „O kaip aš tokia maža, perplauksiu upę?” Boružėlė nuliūdo. Suprato, kad jai pasiekti senąją žiniuonę pelėdą bus nepaprasta. Užsiropštė boružėlė ant kelmelio ir pradėjo verkti. Staiga išgirdo švelnų balselį
-Boružėle, kas atsitiko, kodėl tu verki?
Boružėlė sukluso, pakėlė akis ir sako:
-Verkiu, nes niekaip negaliu perplaukti šios upės, – verkdama atsakė Magu drugeliui.
-O kam tau ta upė, boružėle?
-Tam, kad galėčiau nukeliauti pas senąją pelėdą.
-Tuomet nesijaudink. – Tarė drugelis. – Aš tau padėsiu, nuskraidinsiu į kitą upės krantą.
-Ačiū tau, mielas drugeli, - apsidžiaugė Magu, - Aš visada būsiu tau dėkinga, bet ar galėsi mane vėliau atgal nuskraidinti? Turėsiu grįžti namo, kol nesutemo, nes kitaip mane mama bars.
-Šito negaliu pažadėti, - atsakė drugelis, - mes iki sutemos turime grįžti į savo urvus, nes mums temstant pavojinga skraidyti.
-Aš pasistengsiu būti labai greita, - džiaugsmingu balsu tarė Magu.
-Tuomet gerai, skubėkime. – Atsakė drugelis. - Lipk ant mano kuprelės ir tvirtai įsikibk.
Šitaip boružėlė atsidūrė kitame upės krante. Magu ir drugelis susitarė, jog kai tik pasikalbės su senąja pelėda, pašauks drugelį Majos vardu, ir jis atskris paimti boružėlės. Magu atsisveikinusi su drugeliu nuėjo link senojo ąžuolo. Beeinant Magu, kelią jai pastojo žaliasis maldininkas, kuris piktai išskėtęs rankas sako boružėlei
-Tai kur dabar susiruošei, hmm? Šiandien aš toks esu alkanas, šiaip boružėlės neįeina į mano asortimentą, tačiau šiandieną padarysiu išimtį!
-Mielasis maldininke. – drąsiai taria Magu. – O tu nepagalvojai, kodėl boružėlės neįeina į tavo meniu? Gal dėlto kad jos yra nuodingos?
-Hmm, na...Tie juodi taškeliai, ta raudona spalva. Kažką man pasakojo senelis, – susimąstęs sako maldininkas. – Tai ženklas, kad padaras nuodingas. Negalima liesti gyvūnų ryškiomis spalvomis. Matyt, šiandieną teks badauti. Na nieko tokio, laikas man svorį mesti... Sėkmės tau, taškuotas vabale!
-Hmm, keistas tas maldininkas, - pagalvojo boružėlė, - ir dar toks patiklus!
Pasijausdama apgavusi maldininką, Magu iškeliavo link senojo ąžuolo. Jį priėjusi, ji žvilgterėjo aukštyn ir pagalvojo: „Kaip man dabar reikės pasiekti senąją pelėdą? Ta drėvė taip aukštai...“. Staiga Magu išgirsta didingą seno ąžuolo balsą:
-Ko tau čia reikia, boružėle? Jei atėjai pas pelėdą, ji tikrai negalės tavęs priimti, nes ji labai sena ir pavargusi!
-Bet...aš tik noriu sužinoti...
Ir jos sakinį vėl nutraukia senojo ąžuolo skardus ir piktas balsas:
-Norėti ir žinoti galima daug, bet būtybės gyvena daug ilgiau, jei mažiau žino!
-Bet man nesvarbu. – Susigraudinusi sako Magu. – Aš tik noriu sužinoti, kodėl aš esu taškuota!
-Cha cha cha, - Nusijuokė ąžuolas. – Toks keistas tavo noras. Ir kodėl tu manai, kad senoji pelėda tau tai pasakys? Tu esi taškuota, nes esi boružėlė, ar tau to negana žinoti?
-Ne, man negana. – Atrėžė boružėlė. – Aš esu Magu, ir pati žinau, kad esu boružėlė. Bet kodėl boružėlės taškuotos?!
Staiga, išgirdusi ginčą iš savo drėvės išlenda senoji pelėda ir taria
-Kas mane išdrįso trukdyti dienos metu? Aš tokiu laiku ilsiuosi ir neturiu jėgų atsakinėti į klausimus.
-Ponia, pelėda, aš labai Jūsų atsiprašau, - nuoširdžiai sako Magu. – Matote, aš esu dar maža, o naktimis mama man neleidžia vaikščioti, todėl pas jus atėjau dienos metu.
-O ko tu nori iš manęs ir kodėl tu manai, kad aš tau turėčiau kažką atsakyti? – paklausė pelėda.
-Na man iškilo toks klausimas, kodėl boružėlės taškuotos, o kadangi Jūs esate labai gera, tai maniau, kad Jūs galite padėti man sužinoti.... – atsakė boružėlė.
-Hmm, pirmą kartą išgirstu, kad mane pavadina gera. Niekada to negirdėjau... Visada tik girdėdavau, sena pelėda, žiniuonė pelėda ir panašiai, bet geroji pelėda... – susimąsčiusi tarė žiniuonė.
-Bet jūs ir esate gera, nes padedate kitiems neprašydama atpildo, – sako Magu.
-O tu ir iškalbinga boružėlė. – šypsodamasi sako pelėda. – Sakei, nori sužinoti, kodėl tu taškuota? Atsakymas labai paprastas: boružėlės yra mažos dievo karvytės. Juodi taškeliai – tai dievulio pažymėjimas, jog boružėlės yra dievo vabaliukai. Kuo daugiau taškelių, tuo boružėlė vyresnė. Vienas juodas taškelis – reiškia, jog boružėlei yra vienas mėnuo.
-Oho, kaip įdomu, – susidomėjusi sako Magu. – Vadinasi, man yra keturi mėnesiai, nes turiu keturis juodus taškelius?
-Taip, tau yra keturi mėnesiai, – šypsodamasi atsakė senoji pelėda.
-Niekada nesuprasdavau, kodėl mano mamytė turi daugiau taškelių negu aš, – susimąstė Magu.
Atsidėkodama pelėdai, Magu iškeliavo link upės. Saulė pamažu pradėjo leistis. Teko boružėlei paspartinti žingsnį, kad spėtų sugrįžti namo. Magu žinojo, jog nuo mamytės klius.. Priėjusi upę, magu pradėjo šauktis drugelio:
-Maja, kur tu, atskrisk, nunešk mane į kitą upės krantą, prašau, dar saulė nenusileido...
Tyla... Drugelio niekur nematyti. Magu labai išsigando, nes suprato, kad naktį turės praleisti viena tamsoje, kur labai pavojinga. Tačiau netrukus pasirodė drugelis ir parskraidino Magu iki pat namų. Boružėlė labai bijojo mamytės. Vis dėl to jau buvo vėlu.
-Tai kur buvai, Magu? – piktai paklausė motulė.
-Mamyte mamyte, labai tavęs atsiprašau, atleisk man. Iš keliavau šapelių tau pririnkti, bet norėjau kai ką sužinoti, todėl...
-Smalsuole tu smalsuole mano, ar supranti, kad aš dėl tavęs labai pergyvenau... Nepamiršk, kad tavo tėvelis išeidamas tamsoje taip ir nebegrįžo, - susirūpinusi sako motulė. – Nenorėjau, kad tau atsitiktų tas pats...
-Mamyte, suprantu tave, atleisk man prašau, tai buvo paskutinis kartas... Bet mamyt, aš kai ką sužinojau apie mus, - šypsodamasi sako Magu
-Na ir ką gi sužinojai?
-Ogi mamyte, kodėl tu man nepasakojai, kam boružėlėms reikalingi juodi taškiukai ant kuprelės? Niekada nesuprasdavau, kodėl tu turi daugiau taškiukų negu aš? Pasirodo tu turi 12 mėnesių, nes ant tavo kupros yra 12 juodų taškiukų, o aš turiu keturis, – linksmai sako Magu.
-Magu, bet tu manęs niekada to neklausei, – nusijuokė mama. – Mes esame dievo karvutės ir nešame kitiems laimę.
-Nuostabu, - apsidžiaugė mažoji boružėlė ir vėl smalsaudama paklausė. – O kas yra karvutė?
-Ech.. Magu, tu ir vėl...
Apie naują konkursą skaityk čia:
Ir dar taip gražiai nupiešta
reiks paskaityt man savo vyrukui
Faini piešinukai
pasakoms ir reikia tokiu piesinuku... juk pasaka si vaikuciams
Aciukas!!! Labai idomi ir grazi pasakaite
labai mieli
