Spausdinti
Šioje pasakaitėje yra aprašyta gana aktuali šių dienų tema – patyčios. Tikiuosi, ji privers susimąstyti kiekvieną mažąjį klausytoją, o vietomis jis gardžiai pasijuoks.
Gyveno kartą viename kaime šeima, kurioje augo sūnus, kuris nemokėjo ištarti r raidelės. Niekas į tai dėmesio nekreipdavo, išskyrus vieną kaimo gyventoją – Albiną. Jis nepraleisdavo progos pasišaipyti iš berniuko, net nesuprasdamas, kaip skaudina jį ir jo šeimą.
Po 5 metų Albinas pats sukūrė šeimą, pamečiui jam gimė trys sūnūs, kurie turėjo kalbos bėdelių: vyresnėlis Algis, nemokėjo ištarti pirmųjų žodžio raidžių; vidurinėlis Mikas nemokėjo ištarti paskutiniųjų žodžio raidžių; o jaunėlis Rimukas, kalbėdavo atvirkščiai.
-Ėti, oriu algyti, - pribėgęs prie Albino pasakė Algiukas.
-Tėt, a irg,- broliui antrino Mikutis.
-Ar sriuba tiks pietums? - paklausė tėtis.
-Abuirs skit, - sušuko jaunėlis Rimukas.
-Dieve, Dieve, - su savimi kalbėjo Albinas. - Žinau, už ką mane nubaudei. Kaip norėčiau, kad mano sūnūs išmoktų normaliai kalbėti, bet kaip tai padaryti? Jau geriau mane būtum nubaudęs, negu mano vaikelius.
Dievulis išgirdo Albino samprotavimus ir nutarė išklausyti jo. Vaikai pradėjo normaliai kalbėti, o Albinas pirmą žodį tardavo be pirmos raidės, antrą be paskutinės, o trečią žodį atvirkščiai, ketvirtą vėl be pirmos raidės ir taip sukdavosi užburtas ratas.
Kartą Albinas nutarė pasibaigti dirbti žemės darbus. Kaip tyčia sulūžo jo akėčios, tad jis nuėjo jų skolintis iš kaimyno:
-Veikas, kaimyn! Anom kėčios nebeatlaik, uiron emę išlygint, ra alėtum paskolin, erakav tiduočiau.
Kaimynas niekaip nesuprato, ko norėjo Albinas. Albinas suirzęs bandė paaiškinti ir dar vienam, ir dar kitam kaimynui, bet jo niekas negalėjo suprasti.
Taip ir liko Albino žemė neišlyginta, kol savo akėčių nesusitvarkė. O normaliai jis kalbėti iki šiol nemoka, ir niekas jo dorai nesupranta.
Apie naują konkursą skaityk čia:
Robke, visada yra kur tobulėti, man labai prie širdies užduočių sudarymas, šiek tiek paįvairinant veiklą. Labai dėkui už komplimentus.