Prieš trejus metus vienoje rožių karalystėj gimė maža mergaitė. Rožių žiedai nešiojo šią mažą būtybę, klojo jai gražiausius savo žiedus ir skleidė angeliškai svaigų kvapą, kūdikis alsavo jų aromatais ir jautėsi labai saugus.
Tačiau netikėtai tą laimę užtemdė tamsių debesų patalai, jie bandė apglėbti mergaitę, bet rožės kiek įmanydamos gynė mergytę savo aštriausiais spygliais. O ji gulėjo ramut ramutėlė ir šypsojosi, manydama, jog aplink ją vykstą šmaikščiausi žaidimai.
Tačiau rožių spygliai buvo bejėgiai prieš debesų armiją ir jiems pavyko apglėbti kūdikį. Mergaitė labai išsigando, nes neregėjo savo artimų rožių, jos žandukais nuriedėjo krištolo skaidrumo ašara, mergaitė savo mažom rankelėm ieškojo jai artimų rožių.
Kai staiga užčiuopė kažką labai švelnaus. Savo mažam delnelyje ji laikė rožės žiedą, dar kvepiantį tuo nuostabiu angelo aromatu, kurį prisidėjo sau prie krūtinės, ir užmerkė savo pavargusias mėlynas akutes.
Maža mergytė pasinėrė į nuostabų bei šiltą sapną, susapnavo savo mylimas rožes, jų švelnų lapų prisilietimą, bei tą nepamirštama vaiskų kvapą, nuo kurio ji net pabudo. Atmerkus akutes ji pamatė tas pačias rožes, kurias ką tik sapnavo. Kūdikio džiaugsmui nebuvo ribų, apkabino mergytė jų raudonus žiedus ir krištolinė ašara išnyko.
Po trejų metų mergaitė jau lakstė po rožių miškus, uodė kiekvieną žiedo aromatą, bet labai bijojo tų pilkųjų debesų, kurie kadaise gąsdino mergaitę savo niūrumu. Tačiau rožės saugojo mergaitę, kol ji tapo tikra moterimi, išsipuošusi savo baltas kasas rožių žiedais, saugojo jau savo mažą mergytę nuo pilkųjų debesų
