Spausdinti
Artėjant didžiai ir šventai šventei Velykoms, sugalvojau sukurti vieną pasakėlę.
Seniai seniai, tolimoj karalystėj gyveno karalius. Jo karalystė buvo labai nyki, nes tuo metu visą šalį buvo užvaldžiusi kaitri sausra, žmonės jau pusę metų neregėjo lietaus, per tą laiką nė menkiausias debesėlis neužplaukdavo ir neuždengdavo kaitrios saulės.
Žinodamas tokią situaciją karalius nusprendė išsiųsti savo kariūnus ieškoti bent menkiausios upės, kurios srovę galėtų nukreipti link savo karalystės. Tačiau kariūnų paieškos buvo bevaisės, daugelis jų net negrįžo, o kurie grįžo, buvo baisiai išsekę ir sirgo baisiomis ligomis.
Tai matydamas karalius nusprendė nueiti į bažnyčią ir prašyti Dievo pagalbos, kurios niekas daugiau nesugebėjo suteikti. Jam besimeldžiant, už nugaros išgirdo kažkieno balsą: „Nudažyk patį gražiausią kiaušinį ir tavo maldos bus išklausytos!“
Atsisukęs karalius nieko nematė, tik to balso aidą dar ilgai girdėjo. Karalius ilgai klausinėjo, kas čia su juo kalbėjosi, tačiau atsakymo neišgirdo. Grįžęs į savo menę, ilgai dar galvojo, ar tikrai dėl to dings sausra, jei nudažys kiaušinį.
Tada pašaukė tarnus ir paliepė jiems:
- Nueikite į vištidę ir atneškite kiaušinių, kiek rasite.
Deja, dėl sausros vištos jų padėjo ne per daugiausiai, tiksliau rado tik vieną kiaušinį. Ilgai suko karalius galvą, kaip jį gražiau nudažius, tarėsi ir su geriausiais dailininkais, tačiau nė vienas jų patarimas jo nesužavėjo.
Karalius turėjo labai meniškos sielos dukterį, kuri pamačiusi tėvo rūpestį, slapčia nusėlino į jo kambarį ir paėmė kiaušinį. Visą naktį duktė tapė kiaušinį, padedama mėnulio spindulių ir žvaigždžių spindesio. Ryte kiaušinis jau buvo nutapytas. Tad duktė vėl slapčia kiaušinį nunešė į tėvo menę ir padėjo jį iš kur buvo paėmusi.
Pabudęs karalius su skaudančia nuo minčių galva žiūri, jog kiaušinis žėri pačiomis gražiausiomis spalvomis, kambarys visas tviskėjo nuo jo spindesio.
Išpūtęs akis karalius neteko amo, juk dar vakare jis buvo eilinis vištos kiaušinis, o dabar – tokio grožio jis nėra matęs per visą savo gyvenimą. Kiaušinį jis nunešė į bažnyčią ir paaukojo Dievui, sakydamas: „Dieve, štai aukoju Tau šį kiaušinį, tačiau ne aš tapiau ir tebūnie Tavo valia“...
Staiga po šių žodžių karalius išgirdo perkūniją ir lietaus lašų kapsėjimą. Visą šalį apgaubė lietaus debesys ir taip lijo dvi dienas. Atsigavo visa šalis, sužaliavo medžiai bei išnykusi žolė. Atsigavo derlius ir karalystė jau tapo nebe nyki, o pati gražiausia ir šviesiausia, į kurią užsukdavo daug pirklių ir didžiūnų.
Karalius dėkojo Dievui ne tik todėl, kad atsigavo karalystė, bet ir nematomam geraširdžiui, kuris nutapė šį kiaušinį. Visa karalystė sužinojo, kokiu būdu karalius iššaukė lietų, tad šaly atsirado paprotys, kad būtent šią diena bus dažomi kiaušiniai.
Tad taip atsirado pas mus margučiai!
Konkursas visiems-sukurk pasaką ir laimėk prizų
sauni pasakite
cia praitu metu nuotraukyte,dar su sauskelnem vaiksciojo 
jo o Rusnyte 
o msno dukterecia isvis eina is proto del ju
