Spausdinti
Vaikystėje labai mėgau rašyti pasakas. Pasakai – 16 metų. Nieko nepakeičiau. Štai kokia dešimties metų mergaičiukės pasaka.
Vakare, kai saulė leidžiasi, trys kiškučiai pabiručiai pažvelgė pro langą. Vienas kiškis sako:
-Ei, brolyčiai, saulė leidžiasi! Ką daryti žaliam miškui? Daugiau saulutė nekutens mūsų ausyčių savo skaisčiu spinduliu... Nenusiminkit broliai, eisime saulytės ieškoti. Ir jai pasakysim, kad dar nenusileistų.
Išėjo trys kiškučiai žaliuoju mišku saulės ieškoti. Ėjo ėjo ir priėjo didelę pilį. Tarp gražių skarotų eglių ir pušų. Ir klausia kiškučiai pilies sargų:
-Kieno ši nuostabi pilis?
Sargai sako:
-Čia gyvena miško karalienė.
-Gaila, o mes ieškome saulės pilies, - nusiminė kiškiai.
Broliai kiškiai ėjo ėjo žaliuoju mišku ir sutiko elgetą. Žmogus klausia kiškučių:
-Ko ieškote ilgaausiai tarp medžių ir samanų? Kiškiai sako:
-Saulės.
-Ar nežinai elgeta, kur ji gali būti? Žmogus sako:
-Labai toli. Už dvidešimt mylių, už devynių stačiųjų kalnų, už devynių žaliųjų girių, už devynių mėlynųjų upių.
Kiškučiai ėjo ėjo ir praėjo dvidešimt mylių, devynis kalnus. Pagaliau praėjo visas girias ir perplaukė devynias upes. Tolumoje išvydo saulę... Broliai bėgo bėgo, bet niekaip negalėjo pasiekti saulės.
Tada kiškiai suprato, kad saulutės nepasieks niekas: nei raketa, nei lėktuvas, nes ji yra karšta, karšta. Pamatė, kad saulė jau kyla ir ji niekada nepaliks žaliojo miško.
Broliai kiškiai įsitikinę, kad saulė nepradingo, grįžo atgal į savo gimtąjį mišką. Ir kiekvieną dieną džiaugėsi saulės zuikučiais.
Mama Sigita (regina)
Apie naują konkursą skaityk čia:
uz grazius zodzius
Kuribinga mamytė 
