Pradėti vadintis rašytoju gali tada, kai parašai knygą. O kai parašai tris? Vaikų knygų rašytojas Virgis Šidlauskas vaikų literatūros pasaulyje sėkmingai debiutavęs su knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ (leidykla „Nieko rimto“), rankose laiko jau tris savo parašytas knygas vaikams ir, atrodo, nesiruošia sustoti. Bet pradėkime nuo žiemos ir švenčių. Kas Virgiui Šidlauskui per jas kelia daugiausiai džiaugsmo? Už kokią knygą jis balsuos Metų knygos rinkimuose? Kokią slaptą misiją rašytojas norėtų įvykdyti? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau klausimų nuotaikingame interviu.
Kas Jus labiausiai džiugino per praėjusias šventes?
Laikas praleistas su šeima. Dar šiltas židinys uošvijoje. Ir sniegas, kurio šiais metais buvo į valias.
Kokią knygą skaitėte per praėjusias šventes? Galbūt turite kokią tradiciją šventiniu metu skaityti Kalėdines knygas?
Kol kas tokios tradicijos neturime, bet verta susimąstyti. Šiais metais taip jau nutiko, jog skaičiau dukrai Aleksandro Volkovo „Geltonąjį rūką“, knygą, kuri pačiam vaikystėje paliko labai didelį įspūdį. Ir nors ji ne apie Kalėdas, bet visgi sniego joje buvo. Deja, po tiek metų pajusti šiurpuliukus kaip skaitant pirmąjį kartą nepavyko. Viskas dabar atrodo kitaip. Bet tai natūralu. Tik vaikystės nostalgija vis grąžina mintimis atgal.
Jūsų knyga „Ulfas ir stebuklinga barzda“ (leidykla „Nieko rimto“) pernai metais buvo nominuota Metų vaikų knygos rinkimuose. O už kokią knygą vaikams šiemet balsuotumėte pats? Kodėl?
Už Jurgos Vilės „Sibiro haiku“ (leidykla „Aukso žuvys“) ir Neringos Vaitkutės „Klampynių kronikas“ (leidykla „Nieko rimto“). Ne tik balsuočiau, bet ir jau balsavau. „Sibiro haiku“ už skaudžią, bet nuostabiai parašytą ir iliustruotą istoriją. O „Klampynių kronikas“, nes Neringa savo knygose moka ne tik užburiančiai kalbėti, bet ir nuotykių jose tiek, kad laikykis.
Kol Ulfas ruošiasi tolimesniems savo nuotykiams, pasirodė nauji pasaulio užkariautojai rupūžiai, vykdantys Slaptąją „Kornelijaus Van Drebelio“ misiją. Ar pasaulio gyventojams derėtų sunerimti?
Oi, šie trys nenaudėliai patirs begales pavojų, kol išsiaiškins, ko kiekvienas vertas. O dar ta paslaptinga misija, kurios niekam nevalia atskleisti... Laimė, dauguma situacijų, į kurias jie paklius, privers šypsotis. Ir gal kai kas jų elgesyje net atpažins dalelę savęs.
Žinoma, jokie rupūžiai iš knygos neišlįs ir tikrai neprivirs bėdos, dėl to galime būti ramūs. Bet tiesa ta, kad ir mūsų pasaulyje sočiai pasipūtimo, nesantaikos ir susvetimėjimo. Paniekos meilei ir gyvybei. Kaip bebūtų gaila, visada bus tokių, kurie nori valdyti svetimus likimus, žaisti žmonių gyvybėmis lyg šachmatų pėstininkais. Nes neįmanoma mylėti kitų, nemylint savęs paties. Ko gero, nuo to visų pirmiausia ir reikėtų pradėti.
Kokią slaptą misiją pats norėtumėte įvykdyti arba kokioje dalyvauti?
O! Ta misija būtų tokia slapta, kad niekas apie ją taip nieko ir nesužinotų. Todėl iš karto prisisemsiu kūdros, kurioje slėpėsi rupūžių povandeninis laivas, vandens į burną ir daugiau nepasakysiu apie tai nė žodžio. Ir jei kur kils žemės drebėjimai, cunamiai ar netikėtai išsiverš ugnikalniai – nereikia manęs gręžioti akimis. Vis tiek neprisipažinsiu, net jei tai ir bus mano darbas.
Dalyvaujate daug savo knygų pristatymų ir susitikimų su vaikais. Kas Jus labiausiai stebina šių renginių metu? Gal prisimenate pati smagiausią susitikimą?
Stebina, kokia smalsi ir drąsi karta auga. Kiek vaikai turi žingeidumo ir fantazijos.
O smagių susitikimų buvo labai daug. Vienur vaikai klausinėjo, kodėl tapau rašytoju, o ne piratu, kitur stebino įžvalgomis, jog Ulfas turėjo turėti nuosavą raktą, kitaip nebūtų pasprukęs iš namų niekieno nepastebėtas ir pan. Bet, ko gero, vieni įspūdingiausių susitikimų buvo Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur vaikai ne tik pasirodė esantys tikri šmaikštuoliai, bet ir dainas kartu traukė taip, jog net šiurpas ėjo kūnu.
Dėkoju už pokalbį!
