Dabar, aš vis dažniau pagalvoju, kad laikas bėga taip greitai! Atrodo, ką tik, šventėme pirmąjį...o dabar jau va, antras gimtadienis. Kaip? Kur? Rimtai? Ta prasme, vieni metai, taip greitai praėjo? Jau? Kodėl? Aš taip noriu, kad mano mažiukas, dar pabūtų mano mažiuku. Nes, jei dabar atrodo, kad mirktelėjau vieną kartą ir praėjo vieni metai...tai kas bus, jei netyčia mirktelsiu kelis kartus?
Nes jei atvirai, aš tik visai neseniai, susitaikiau, apsipratau ir pradėjau kaifuoti, nuo tiesiog būvimo mama. Visą laiką, prieš tai, aš kažko bijojau, ant kažko pykau, kažkas atrodė ne taip, kažkas kažką sakė, kad kažkas taip, o ne kitaip ir man atrodė, kad aš esu ne vietoje ir ne laiku... Ir tik prieš kokį pusmetį, kažkas pasikeitė. Aš pasikeičiau. Viskas stojo į vietas. Pradėjau būti užtikrinta, tuom ką darau, kur einu. Pradėjau ne tik egzistuoti, bet kvėpuoti, gyvenimu pilna krūtine. Todėl šiek tiek gaila, to laiko, kai buvau pasimetusi. Laimei, mes su Teo dar turim laiko atsigriebti. Nes tas posakis "Laiminga mama - laiminga šeima" yra aukso vertės! Tikrai!
Šiais metais, kitaip ne praeitais, esam Norvegijoje. Toli nuo draugų, artimųjų. Bet esam vis tik kartu. Patys patys artimiausi. Ir 2-asis Teo gimtadienis, kad ir kuklesnis, bet labiau sproginėjantis nuo gerų emocijų, labiau šiltas, labiau mūsų. Todėl noriu, su jumis pasidalinti šventės akimirkomis.
Ačiū labai! ❤
su gimtadieniu🌷🌷🌷