"Ar mano vaikai savarankiški?"

Ilgai svarsčiau kaip apibūdinti patį savarnkiškumą mano jau paaugusiems vaikinukams.
Jei reiktų greitai ir nesvarsčius atsakyti, sakyčiau: - taip mano vaikai gana savarankiški.
O jei pradedu svarstyti, atrodo, kad tą jų savarankiškumą užgožiam mes, tėvai.
Stengiuosi vaikus auginti savarankiškais, vis pabrėždama, kad jie turi būti  pasiruošę gyvenimui, ir jei atsitiktų kokia nors nelaimė ( neduok dieve), jie turi mokėti minimaliai pasirūpinti savimi, ir vienas kitu.
Todėl moka mano vaikai: apsipirkti, šį tą pasigaminti valgyti, apsitvarkyti kambarius, susiplauti indus, susitvarkyti rūbus (išsiskalbti ir išsilyginti).
Bet... Moka, tai nereiškia, kad tai daro. Kai esu šalia, mano rankos tiesiasi jiems pagelbėti, ir tą ką jie tikrai galėtų pasidaryti patys, padarom mes.
Stengiamės daug ką daryti kartu, taip ir išmoksta, ir man padeda.
O jei kalbėsim apie savarankiškumą priimant įvairius sprendimus, atsidūrus įvairiose gyvenimiškose situacijose, mažėliui jo labai labai trūksta. Tai mums kelia nemažą rūpestį. Galvojam, kad tai yra paseka to, kad jis mūsų jaunėlis, mūsų mažylis, ir šalia jo visada buvo ir yra žmogus, kuris juo pasirūpina ir jam pagelbsti. Todėl kartais atrodo, kad jis net nesistengia ir nenori priimti sprendimų, žino, kad už jį tai padarys kiti.
Nemažai kantrybės tiek Airidui, tiek mums, reikėjo, kol pasiekėme to, kad jis nueitų į parduotuvę, į vaistinę. Jam reikėjo įveikti savo nedrąsumą, kreiptis į nepažįstamą žmogų. Iš pradžių stovėdavome šalia, paskui prie parduotuvės, o paskui išleisdavome tik per duris. Visko buvo ir ašarų neradus reikiamos prekės, ir ašarų neradus parduotuvės. Bet užtat koks išdidus parkeliauja kai „misija“ sėkmingai būna įvykdyta.
Galėčiau sakyti: taip, mano vaikai tikrai savarankiški. Patys ryte atsikelia, patys išeina į mokyklas ( vienas į vieną, kitas į kitą, į skirtingas miesto puses), nes mes tuo metu jau būname darbuose. Niekada nedėjau ir nededu vaikams kuprinių, čia jau jų rūpestis, susidės tvarkingai – turės viską, ne – galės gaudyti varnas mokykloje. Parėjusių iš mokyklos taip pat niekas nepasitinka, tenka ir valgyt pasišildyt, ir pamokas padaryt.
Kaip jau minėjau nors jie moka daug ką ( kaip ir priklauso tokio amžiaus vaikams) mano tikslas, kad jie savo įgūdžius pritaikytų ne tik gavę paliepimus, bet ir patys imtųsi iniciatyvos ir nuspręstų, kad laikas atlikti tam tikrus darbelius.