„Kodėlčiukai”

Mano sūnui prasidėjo laikotarpis „kodėl”. Šiaip labai įdomus laikas. Kodėl saulė geltona, sesė maža, žiemą šalta, o guminukai minkšti - jau išsiaiškinome. Bet štai turime svečių, o jis priėjęs kažką labai įdėmiai stebi, stebi...ir kaip rėž įsidrąsinęs:

- Dėde...o kodėl tu su auskaru?  (dėdė tai net pasimetė, vargšas)

- O ir tu tokio gal norėtum? Gražu juk?

- Neeea, aš juk ne mergaitė!!!

„Kodėl” yra normalus vaiko raidos etapas. Ir turėtumėte didžiuotis, jeigu iš susidomėjusio vaiko sulaukiate „kodėl” klausimų lavinos - tai reiškia, kad vaikas jumis pasitiki ir mano, jog būtent jūs jam teisingiausiai atsakysite į rūpimą klausimą. Ką daryti, jeigu nežinote atsakymo? Yra du variantai - pasitelkti fantaziją arba pasitelkti logiką.

Kodėl saulė geltona? - Kad visada ją matytum.

Kodėl sesė maža? - Nes tu vyresnis.

Kodėl žiemą šalta? - Kad besmegenis neištirptų.

Kodel guminukai minkšti? - Kad dantukams neskaudėtų.

Svarbiausia - neslopinkite vaikų smalsumo. Klausdami jie ne šiaip nori atsakymų, jie siekia bendravimo, įsitraukimo, dėmesio ir tai daug svarbiau už jūsų atsakymo „teisingumą”. Beje, moksliniais tyrimais nustatyta, jog vaikai, kurie vaikystėje gaudavo atsakymus į savo „kodėl”, paauglystėje būna atviresni ir net dalinasi paslaptimis su savo tėvais. Tad, manyčiau, - atsakymai į paprastus vaikiškus klausimus gali būti nebloga investicija į pasitikėjimą ateityje.

O „dėde”, tu tik palauk, kol tavo dukra pradės klausinėti, kodėl berniukai su „pempėm”, o mergaitės be - oj bus smagu (cha, mes jau šitą praėjom).

Nebijokite klausimų. Nėra neteisingų atsakymų.