„Mažojo keliautojo“ kelionės – Odesa (II dalis)

20. Jun 2013, 09:00

Nekantraujame sulaukti jūsų fotoreportažų iš kelionių naujame projekte "VASAROS GIDAS".

Projekto rėmėjas Mažasis keliautojas dalinasi straipsnių ciklu apie vienos šeimos kelionę į Odesą. Šiandien - antroji pasakojimo dalis...

Erke, erke, tu mūsų neišgąsdinsi...

Vaikai suguldyti ir užmigę, pagrindinis vairuotojas tėtis jau taip pat saldžiai miega, ruošiasi būsimam vairavimo maratonui. Mama baigia dėlioti paskutinius daiktus, kad pavyktų įgyvendinti planą ant Lietuvos-Baltarusijos sienos būti 5.30 val. (kaip kažkas patarė). Dienos metu vidurinioji sesė skundėsi pilvo skausmais, tad prieš einant miegoti mama užėjo patikrinti jos savijautos. Ir, ką gi, vaikas karščiuoja... Širdis kulnuose, atsitiko blogiausia, kas galėjo nutikti. Prieš kelias dienas mūsų viduriniajai ištraukėme erkę, ką tik įsisiurbusią, po to ši bjaurastis dar pragyveno stiklainyje visą parą. Jau tada kilo nerimas, kaip pasielgti, bėgti skiepytis, kas bus jei viena ar kita liga užklups kelionėje, krūva klausimų, krūva konsultacijų su išmanančiais ir vienintelis sprendimas – laukti, kaip pasiseks. Ir štai... temperatūra... kaip ir sutampa inkubacinio periodo ir ligos pirmos bangos terminai.

Visos šeimos lūkesčiai dėl kelionės eina „per niek“. Sugirdomi vaistai nuo karščiavimo, nemigos valandos svarstant, ką daryti: atidėti dienai kelionę, ką tai pakeis, draugai davė privačios klinikos adresą Odesoje, turime sveikatos draudimą ir automobilį, blogiausiu atveju parlėksime su vėjeliu. Miegai išsilakstė, bet ir temperatūra nukrito... Važiuojame ir elgiamės pagal situaciją. Beje, sprendimas pasiteisino, mergina dar iš ryto šiek tiek pasiskundė pilvo skausmais, bet po pietų pamiršo, kaip ir mes pamiršome visus prieškelioninius nerimus ir daugiau kelionėje apie tai net neprisiminėme. Greičiausiai tai buvo lengvos formos apsinuodijimas, nes kol kas erkės įkandimo pasekmių taip ir nepajutome.

Pirma kliūtis įveikta

Ką gi, po nemigos trumpos nakties ekipažas 5 val. jau automobilyje ir 5.30 ant Baltarusijos sienos. Lietuvos sieną – be kliūčių. Artėjant prie Baltarusijos, jau nekalbant apie sunkvežimių, bet rikiuojasi ir lengvųjų automobilių eilė. Įjungiame avarinį, išvažiuojame į priešpriešinę kelio juostą ir judame link pirmo posto, kuris įleidžia įvažiuoti į muitinę. Pavyko, mažosios pasas atveria kelią į muitinę... Baisu pagalvoti, kiek būtume užtrukę kertant sieną, jei dar būtume stovėję eilėje, nes popierių popierėlių pildymo ir lakstymo nuo vieno langelio prie kito langelio devynios galybės ir belieka tik apsišarvuoti kantrybe, stebėti koją už kojos velkančius ir akmeniniais veidais dirbančius Baltarusijos pasieniečius. Jei galvojate, kad tiko mūsų popierėlis anglų kalba iš banko patvirtinantis apie turimą sveikatos draudimą, tai giliai klystate.

Anglų kalba Baltarusijos pasienyje nepripažįstama, o ir ginčytis nesinorėjo dėl 10 dolerių sumos, kurią mūsų šeimyna sumokėjo už baltarusišką sveikatos draudimą. Po procedūrų trukusių daugiau nei valandą sulaukiame gero kelio palinkėjimo ir jau riedame Baltarusijos keliais. Svarbu nepamesti migracijos kortelių, jų prašo vėl kertant sieną, pravers, jei duos ir mašinos deklaracijos papildomą blanką. Jį galėsite užpildyti kelyje, nes privažiavus sieną kitame šalies gale turėsite vėl praeiti tas pačias procedūras, taip bent negaišite laiko dokumentų pildymui.

O kur dingo freonas ir pavakariai saulėgrąžų lauke

Pirmas sustojimas, aišku, degalinė, juk nevažiuosi pilnu baku į tą šali, kur kuras pigesnis dukart. Švieslentėje puikuojasi kainos keturiomis valiutomis (eurai, doleriai, rusiški ir baltarusiški rubliai), suprask gali mokėti, kuria tau patogiau. Nors vėliau patyrėme abiejose šalyse, kad vis tik pirma prieš įdedant į baką „pistoletą“ verta pasiteirauti apie atsiskaitymo būdus ir valiutą. Tiek Baltarusijoje, tiek Ukrainoje – pirma sumoki, po to pyliesi. Baltarusijoje kuras nesiekia dolerio, o Ukrainoje – euro.

Važiavimas Baltarusijos keliais tikrai nekelia jokių rūpesčių, keliai geri, ženklinimas aiškus. Šiek tiek nykokas peizažas, todėl pagundų, kur sustoti tikrai nekyla. Aplink kukurūzų ir kitų kultūrų laukai, pakelyje esantys miesteliai atrodo sutvarkyti, net tvoros vienodai nudažytos. Tik kažkodėl neapleidžia jausmas, kad tai vis daugiau šalies gerovės, kurios, deja, nėra demonstravimas. Gudrus ėjimas – laukai dirbami, pagrindinis per šalį kelias geras, autobusų stotelės ir bakužės sutvarkytos ir pasakysite, kad šalis blogai gyvena... Įdomu, koks būtų vaizdelis, jei nusuktum bent du kilometrus nuo pagrindinio kelio?

Greitai pasiekiame Minską, kurį apvažiuojame aplinkeliu, palikdami didžiulį monstrą kairėje ir purškiant lietui spėriai judame į priekį. Gamtos ir kojų mankštos reikalais stojame kas pusantros, dvi valandas, o pravažiavus Minską pradedame stebėti kaip keičiasi termometro skaičiukai vis didėdami ir per 100 kilometrų jie nuo 17 pasikeitė iki 32. Teko prisiminti, kad mašinoje yra kondicionierius, bet tai ir liko tik prisiminimas – kondicionierius tesugebėjo vėsinti ne daugiau nei paprastas propelerinis ventiliatorius.

Lietinga ir tikra lietuviška vasara, kai kondicionierius naudojamas kada ne kada, paskandino atsargumą patikrinti kondicionieriuje esančio freono kiekį – jo tiesiog ten nebuvo... Praveriami langai ir draikomais plaukais, alsuodami sklindančiu karščiu apie 14 val. pasiekėme Baltarusijos-Ukrainos sieną. Tiesa, visai netoli sienos už greičio viršijimą teko padraugauti su vietine policija. Nei jie kokie baubai, nei kokie reketininkai, kuriais mes buvome gąsdinami prieš kelionę. Pažeidimas akivaizdus (beje visą kelią pagal ženklus greitis turėjo būti 90 km/val., o mes dėl bagažinės ant stogo pagal instrukcijas daugiau 120 km/val. ir negalėjome lėkti) – greitis viršytas, kitas klausimas – oficialiai ar neoficialiai mokėsi baudą. Deja, oficialiai (net pateiktą ID kortelę užskaitė, kaip vairuotojo pažymėjimą) jie net nepasiūlė sumokėti, bet buvo tikrai draugiški, dar paaiškino, ką turėtume daryti su kondicionieriumi.

Baltarusijos sieną kertame jau su patyrimu be eilės įvažiuojant į muitinės teritoriją, pildant krūvą popierėlių – belieka tik piktintis beprasmėmis procedūromis ir garbinti Šengeną. Karštis pasiekia 35 laipsnius ir pasitinka eilė prie Ukrainos sienos, deja, ją tenka atstovėti. Vaikų zirzimu pasireiškė karščio poveikis, todėl įvažiavus į muitinės teritoriją teko prašytis praleidžiamiems be eilės – nenoriai, bet leido pravažiuoti į išrinktųjų eilę ir Ukrainos sieną kirtome tikėtina kokiu geru pusvalandžiu greičiau. Beje, procedūrų kertant Ukrainos sieną kur kas mažiau, todėl nelabai aišku, kodėl ten susidaro spūstys. Suma sumarum ant Baltarusijos-Ukrainos sienos užtrunkame dvi su puse valandos.

Riedame Ukrainos žeme, stebint kelio ženklus suvoki, kad važiuoji 50 km atstumu nuo Černobilio, pasirodo nuo Lietuvos viskas vyko taip arti, jau nekalbant apie Gomelį ir patį Kijevą. Mitas apie blogus Ukrainos kelius, kol kas nepasitvirtino, praktiškai visą Ukrainą pravažiavome dviejų juostų keliu, o kelias Kijevas-Odesa iš viso nekėlė jokių rūpesčių, gal tik pasitaikydavo, kokios atkarpos neypatingai lygaus asfalto. Čia kalbant apie kelio dangos kokybę, bet saugumo atžvilgiu, ukrainiečiams tikrai yra kur pasitempti – naktį kelio pakraštyje išsirikiavusios dar sovietinių laikų sunkvežimių virtinės be jokių įspėjamųjų ženklų tikrai vertė sukaupti didesnį dėmesį. Ką jie ten veikė taip ir nesuvokėme, bet tokių virtinių sutikome ne vieną kokiu 200 km atstumu.

Toliau plaukus kedena vėjas, karštis neslūgsta, peizažas nykokas, tik kukurūzų laukus keičia saulėgrąžų. Štai kur gimsta saulėgrąžų aliejus (arba „sėmkių“ valgymo kultūra) – dar tik pradedančios žydėti, žydinčios pačia ryškiausia geltona spalva ir nuleidusios nurudusias jau subrendusias galvas. Taigi ilgesnis sustojimas saulėgrąžų lauke – gamtos pamokėlei ir pavakariams.

Finišo tiesioji – jaukus butas ir gaivinantys gėrimai

Lengvai pasiekiame Kijevą, kelionėje naudojome protingajame Samsung‘e esančią navigaciją, ji niekada nepavedė, puikiai atliko savo funkciją. Aišku, aplink esančių degalinių, viešbučių ar restoranų nepavyko rasti, bet per patį Kijevo centrą išvedė be jokių nukrypimų (aplinkelio kaip supratome nėra). Pro langą pasigrožime dar vienu rytų Europos monstru, akis užkliūna už Kijevo „Laisvės statulos“ kaip ją vaikai pavadina, įspūdinga, didinga skulptūra „Motina tėvynė“. Negaištame ir šiaušiame toliau. Vakarėja, dar vienas nelabai sklandus sustojimas degalinėje (už kurą kortele gali sumokėti, o už skanumynus ne, vietinės valiutos dar nebuvome pasikeitę), ieškome kitos – protingesnės, reikia apsirūpinti vakariniais gamtos reikalais, prajudinti kojas, tėvams išgerti kavos – tiesiog susikaupti paskutinei atkarpai ir vaikus paruošti ilgesniam, tarkime, jau naktiniam pamiegojimui. Sėdame į automobilį, keletas „multikų“ vietoj lopšinės ir vaikai jau ramiai snaudžia. Tėtis dar vis ištvermingai vairuoja, mama bando palaikyti kompaniją ir kovoja su miegu... jau tikrai netoli, Odesos apskritis ir štai maloningas šeštosios keleivės balsas „you have arrived“ – 1.15 min. nakties. Įsikūriame, vaikai nusnaudę gerą posmą apie miegus negalvoja, džiaugiasi naujais apartamentais, lauke temperatūra 25 – tikra gaiva po dešimties valandų kelio 35 laipsnių karštyje, žinoma tėveliams dar didesnė atgaiva (ypač tėčiui po 20 valandų vairavimo), draugų apdairiai šaldytuve paliktas alus ir vynas... šiaip ne taip užmiegame. Rytoj pirma pažintis su Odesa