Nekantraujame sulaukti kuo daugiau jūsų fotoreportažų iš kelionių naujame projekte "VASAROS GIDAS".
Projekto rėmėjas Mažasis keliautojas dalinasi straipsnių ciklu apie vienos šeimos kelionę į Odesą. Šiandien - ketvirtoji (paskutinė) pasakojimo dalis...
Štai ir paskutinė Odesos nuotykių dalis ir paskutiniai potėpiai apie tai, kokiomis smagiomis akimirkomis džiaugėsi vaikai.
Paplūdimiai ir vanduo – maudynių gali būti per daug
Su Odesos paplūdimiais pradėjome susipažinti nuo centrinio miesto pliažo „Lonžeron“, pavadintu vieno iš Odesą valdžiusio prancūzo gubernatoriaus vardu. Pliažas nuo miesto centro pėstute pasiekiamas per 20 -30 minučių keliaujant centriniu miesto Ševčenkos parku. Pirmai pradžiai įvertinimas būtų toks – tikrai erdviau nei Palangos centriniame pliaže tiek žmonių, tiek ploto atžvilgiu. Atėję vėlyvą popietę radome vietos prie pat kranto, radome ir kur išsinuomoti porą gultų ir skėtį (už 9 EUR).
Žinoma, aplinka tikrai nėra verta net trijų žvaigždučių, pagrindinė publika lankanti šį pliažą greičiausiai yra patys odesiečiai ar jų atvažiavę aplankyti giminaičiai. Labiausiai stebinantis dalykas – tai saulėgrąžų gliaudymo ir rūkymo kultūra – spėkite, kur keliauja „sėmkių“ lukštai ir „bikai“, aišku, kad čia pat kur guliu ir sėdžiu – į smėlį. Negali atsitokėti, kai vyras ir žmona, atėję į pliažą visą laiką nepajudėdami iš vietos gulėdami ant pilvo gerų porą valandų gliaudė saulėgrąžas ir spjaudė tiesiog prieš save.
Žinoma, kad tokioje vietoje nelabai džiaugiesi, kai tavo vaikas užsimano statyti smėlio pilis. Kita vertus, smėlio pilių nėra ir kada statyti, nes neįmanoma išlįsti iš vandens. Kai lauke +35, Juodosios jūros vanduo - apie +25-27, taigi vargiai jis gaivina... Tad bent jau vyresniosios iš vandens praktiškai neišlenda. Kaip bebūtų nemalonu ant kranto, vandenyje tikrai smagu: dugnas- smėliukas, vanduo tikrai švarus, bent akimis matomų teršalų tikrai nėra jokių, vaikas saugiai gali maudytis dideliame plote, nėra bangų. Visa tai dėka po vandeniu esančios milžiniškos betoninės užtvaros, paguldytos ant dugno, bet neišsikišančios iš vandens ir nutolusios nuo kranto apie kokį 100 metrų. Dažniausiai Juodoji jūra neturi smėlėtų pakrančių, smėlis čia yra atvežtinis – todėl tokios povandeninės užtvaros apsaugo nuo bangų mūšos ir grunto pokyčių. Kodėl Palanga to niekaip nesugalvoja.
Tęsiant pažintį su Odesos pliažais, aplankėme ir šiek tiek tolėliau nuo centro, bet taip pat pasiekiamą einant tuo pačiu parku pliažą “Otrada“. Mes šį kartą pasinaudojome Odesos viešojo transporto paslaugomis ir vykome dalį kelio „mikriuku“ (šeimynai kainavo gal kokį 1,5 EUR) bei sovietinius atrakcionus primenančiais vagonėliais, kuriais nusileidome iki pat paplūdimio ir išvengėme ilgo lipimo laiptais žemyn. Šis nelabai saugus malonumas mūsų šeimai atsiejo 4,5 EUR.
Čia jau papuolėme į mokamą pliažą, ilgai dvejojome, ar verta mokėti pinigus, bet sumokėję 12 EUR, čia mes gavome tris medinius gultus ir skėtį prie pat vandens, ramybę, nes pliažas buvo tuščias ir, svarbiausia, švarą, įskaitant smėlį bei galimybę nusiprausti po dušu. Tad sumokėję tik 5 EUR daugiau, tikrai gavome kur kas daugiau nei centriniame Odesos pliaže.
Vaikų iš vandens vėl negalėjome ištraukti, po truputį ir mažoji mažoji apsiprato su pratimais „varle, varle op“ – kur buvusi, kur nebuvusi jau kartu su sesėmis šokinėdavo per bangas. Vyriausioji su tėčiu leidosi į ištvermės žygį – plaukė iki jau minėtos povandeninės betoninės sienos, o vidurinioji pati net nepajuto, kaip panėrusi po vandeniu išmoko plaukti, jei paleistų vieną ranką nuo nosies ir irtųsi abiems rankomis, jau užskaitytume, kad išmoko plaukti. Bet kokiu atveju pasiekimas Odesoje – išmokta laikytis ant vandens, visa kita su laiku ir patirtimi.
Tačiau labiausiai mums į širdį įkrito nedidelio, nutolusio nuo Odesos apie 50 km., kurortinio miestelio Sanžeika pliažas. Miestelis ramus, tik mūsų akimis, vargu ar jį galėtume pavadinti kurortiniu. Aplinkos ir infrastruktūros, kuri būtina kurortams čia nė su žiburiu nerasi. Miestelį sudaro viena pagrindinė gatvė su šonuose prilipusiais privačiais namukais, pasislėpusiais po vijokliais ir vynuogėmis apaugusiomis tvoromis, bet su besipuikuojančiais „kambarių nuoma“ skelbimais. Vieta pasigėrėjimo nesukėlė įvažiavus ir į kempingo teritoriją bei pliažo stovėjimo aikštelę (stovėjimas mokamas visai dienai 1 EUR).
Tačiau nusileidus prie jūros supratome, kad čia pasiliksime – švaru, žmonių kur ne kur, pakrantę saugantis skardis pavakaryje tampa puikia atgaiva nuo visą dieną kaitinančios saulės. Šiame pliaže užtrukome ilgiausiai, labai nesinorėjo jo palikti. Čia puikiai su vaikais pasivaikščiojome ir apžiūrėjome nedideles grotas, prisirinkome kriauklyčių, kurių čia devynios galybės, grožėjomės laukiniu Juodosios jūros peizažu. Į tą pliažą tikrai mielai sugrįžtume, po to ir pats miestelis pasirodė kur kas romantiškesnis...
Tad pliažų Odesoje ir jos apskrityje tikrai pilna pagal kiekvieno skonį, poreikius ir kišenę. Mums priktrūko laiko, o gal ir noro aplankyti bene garsiausią „Arkadija“ pliažą, kuris garsėja barų ir pramogų gausa ir kur tikriausiai poilsis Odesoje gali nušvisti visai kitomis spalvomis, jei kam to reikia. Lankėmės ir dar viename pliaže – važiuojant į šiaurinę Odesą, kuris įsiterpęs miegamuosiuose rajonuose, bet net nebuvo pažymėtas žemėlapyje, todėl ir pavadinimo nežinome. Sumokėję už stovėjimą 1,5 EUR, radome dumbliais apėjusią pakrantę ir baisiai nemandagų gultų nuomotoją. Neužtrukome...
Beje, ar galite patikėti, kad maudynių vaikams gali būti per daug. Mūsų vyriausioji, po trijų dienų intensyvaus besaikio maudymosi, buvo tokia pavargusi, kad paskutinę dieną, jos jau net neįkišome į vandenį.
Nakvynė ant jūros kranto arba „Net ni dam“
Atėjo metas pasinaudoti tėčio slapta įdėta palapine. Vieną popietę prisikrovėme krepšius maisto, susirinkome daiktus reikalingus nakvynei ir patraukėme ieškoti paplūdimio, kur galėsime su vaikais praleisti naktį. Pasirinkome tos pačios Sanžeikos kryptį, tik planavome vykti kur kas toliau iki Odesos apskrities pagrindinių kurortų – Karolina Bugaz ir Zatoka. Tie 70 km kelio užtruko visą amžinybę. Tikrai galime patvirtinti mitą apie blogus kelius Ukrainoje, nevertinant kelio dangos kokybės, bet ir pačio kelio infrastrūktūra varė į neviltį. Priešingų kelio juostų viduriu ėjo geležinkelis, kažkodėl kartais vienai kelio juostai prireikdavo pervažiuoti geležinkelį, jį pervažiuojant būtinai užtrukdavai 15 minučių, kol praleidi traukinį, tada tavo važiuojamoji juosta, po kelių kilometrų vėl kerta geležinkelį ir, aišku, vėl turi praleisti traukinį.
Buvo šeštadienis, tad eismas tikrai intensyvus, linkęs į spūstis. Na, šiaip ne taip pasiekėme mes Karoliną Bugaz, ir vėl gi nesupratome, kodė jis vadinamas kurortu – viena gatvė su šonuose stypsančiais klaikiais namais, kuriuose siūlo išsinuomoti kambarius, nei infrastruktūros, nei gražios aplinkos. Net pasukti link jūros iš miestelio neradome jokio keliuko, nes visur tvoros arba siauri pėsčiųjų takai.
Beje, vėliau grįžtant vis tik radome vieną kelią, pasukę juo atsirėmėme į skardį ir apačioje jo – geležinkelį... bet atsiskleidė visas Karolinos Bugaz panoraminis grožis – mažaaukščiai raudonais stogais namai, žaliuojančios gatvių alėjos ir boluojanti jūros pakrantė – turėtų būti gražu, bet ne viską pavyksta rasti iš karto. Todėl nesimam teisti ir kito mūsų kelyje, beieškant vietos mūsų palapinei ant jūros kranto, pasitaikiusio kurorto Zatoka. Tačiau tiek, kiek jo matėme, jis mums pasirodė klaikus. Centrinę gatvę būtų galima lyginti su Palangos Basanavičiaus gatve, bet tik žmonių kiekiu – visa kita nepalyginama. Gatvė beveik be šaligatvių, o jei yra šaligatvis tai ant jo stovi kioskų eilė, toliau nuo centro vadinamoji gatvė virsta į dulkėtą vieškelį, kuriuo vos tegali prasilekti dvi mašinos. Vienoje kelio pusėje nameliukai praktiškai sukalti iš medžio plokščių ant jūros kranto, kitoje - kažkas panašaus į poilsio namus ant Dniepro deltos kranto. Važiuojant šiuo šaršalynu kelias mums baigėsi spyna su šlangbaumu ir užrašu „Įvažiuoti draudžiama. Privati valda“ – tai buvo kelio pabaiga, kaip ir pabaiga pusiasalio – romantiškos vietelės palapinei ant jūros kranto neradome.
Kaip bebūtų juokinga, bet susigundėme išsinuomoti vieną iš tų architektūros stebuklų ant jūros kranto. Išsirinkome poilsiavietę, kuri mums nors kiek atrodė priimtina ir bandėme surasti šeimininką – kaip įprasta šeimininko vietoje nėra, niekas nieko nežino, betrypčiodami ir laukdami šeimininko nužiūrėjome laisvą namuką. Praėjus kokiam pusvalandžiui sulaukėme ypatingai gyvenimu ir pasauliu nusivylusios pagyvenusios moteriškės su raktų ryšulėliu.
Mes jos klausiame: „ar turite laisvą namuką, norėtume apsistoti“. Ji mums atsako: „ne neturiu“ - „kaip tai neturite, juk matome, kad 6 namukas laisvas“ – „o kuriam laikui“ – „tik šiąnakt“ – „kiek jūsų“ – „dviese suaugę ir vaikai mašinoje sėdi“ – „niet ni dam“ – „kaip tai neduosite“ - „aš čia dirbu viena, po vienos nakties man valyti reikės visą dieną, keisti patalynę, man neapsimoka“ – „tai neduosite“ – „net ni dam“. Sunku apsakyti, kada paskutinį kartą buvome taip sutrikę ir jutome iki žemės atvėpusius žandikaulius. Tiesiog pritrūkome žodžių, netekome amo, dar pastovėjome kelias akimirkas bandydami ją paveikti piktais žvilgsniais, bet supratome, kad daugiau nesižeminsime. Nepaisant, kad jau vakarėjo ir tikrai buvo laikas surasti vietą nakvynei – papustėme padus iš ukrainiečių ir vidutinių rusų kurortinio rojaus kuo toliau – blogiausiu atveju apsistosime jau lankytoje Sanžeikoje.
Beje, Karolina Bugaz ir Zatok išsidėstę pusiasalyje, kurio vieną pusę skalauja Dniepro marios, kitoje – Juodoji jūra. Važiuojant pusiasaliu yra daug vietų, kur matai abu vandens telkinius - vaizdas tikrai įspūdingas. Pravažiavome tuo tiltu, kur Dnepras įteka į jūrą, taip pat buvome šalia tos vietos, kur Vytautas Dnepro deltoje (o ne Juodojoje jūroje – arkliai negeria sūraus vandens) girdė savo arklius.
Vienur atima, kitur duoda. Grįžtant atgal iškart už Karolinos Bugaz išvydome skelbimą „Kempingas ant jūros Summer Sound“ – atrodytų kaip tik tai, ko ieškojome. O kempingas ne bet koks, o tikras palapinių miestelis. Palapines, kaip ir visą reikiamą įrangą – lovas, staliukus, patalynę – kūrybingi ar apsukrūs verslininkai atsigabeno iš Donecko po futobolo čempionato Euro 2012. Tiesiog futbolo fanų miestelis buvo perkeltas ant jūros kranto. Ir čia vienintelė vieta per visą kelionę, kur sutikome ypatingai malonius ir paslaugius darbuotojus. Pirma viską aprodė, paaiškino, kas kur yra, leido pasirinkti palapinę, kurioje norėtume apsistoti ir mokestį paėmė tik nuo suagusiųjų. Už 10 EUR gavome rakšluosčius, patalynę ir tris plačias lovas viename iš 4 kambarių vienos iš kokių 40 palapinių. Brangius daiktus saugoti galėjome palikti kameroje už 2,5 EUR. Kempingas džiugino ypatingai švariu smėliu, švariais dušais ir tualetais, bendra valgomąja erdve su vaizdu į jūrą.
Buvome pažymėti kempingo apyrankėmis, kad žinotų, kad mes savi. Batus galėjome pamiršti, nes kempingas pastatytas tiesiog pliaže... Buvo apėmęs toks geras, begalinės laisvės ir polėkio „gėlių vaikų“ jausmas. Vakarinės ir rytinės maudynės, vakarojimas ošiant bangoms – mūsų šeimynai yra tai, ko mes ieškome savo kelionėse. Užtrukti ilgėliau nei porą parų šiame kempinge sutrukdytų virtuvės, kurioje būtų galima ruoštis maistą, trūkumas ir šalia esantis industrinis naktinis baras, iš kurio po vidurnakčio pasklinda tokio garso bosuojanti muzika, kad miegodamas jautiesi, kaip šokių aikštelėje, o nuo vibracijos atsklindančios smėliu jauti, kaip juda tavo lova. Bet tai juk irgi nuotykisJ, ar ne. Kaip ir nuotykis, kad tą naktį pakrantėje ir jūroje siautė audra...
Delfinariumas su nesišypsančiomis dresuotojomis
Delfinariumas „Nemo“ pelnytai gali būti vadinamas Odesos pasididžiavimu. Jeigu šalia delfinariumo esantis akvariumas, lyginant su Klaipėdos akvariumu, gali slėptis po lapais ir tikrai nevertas 14 EUR, kuriuos mūsų šeimyna paliko už dviejų kambarių ekspoziją. Tai delfinariumas (mūsų šeimynai kainavo 45 EUR) palieka neišdildomą įspūdį, tai tikrai matėsi vaikų akyse. Net mažoji stebėjo šou nejudėdama. Šie protingiausieji jūrų žinduoliai vaikams kelia labai šiltas emocijas ir kiekvienas jų išmoktas ir demonstruojamas triukas kelia vaikams nuostabą, kuri ilgam užsifiksuoja jų mažose galvelėse. Tėveliai buvo šiek kritiškesni ir priekabesni ir pastebėjo absoliučiai nesišypsančias dresuotojas. Sunku įsivaidzuoti, kaip žmogus, šou dalyvis, dirbantis su tokiais mielais gyvūnais, gali nesišypsoti.
Operos ir baletos teatras – kaip princesės ir karaliai
Pats pats ...iki šiol matytas teatras. Tai labiausiai prižiūrimas ir puoselėjamas istorinio paveldo pastatas Odesoje. Jei nebuvai Odesos Operos ir baleto teatre, vadinasi nebuvai Odesoje. Tuo metu gastroliavo Rusijos baletas, mums pavyko gauti bilietus į „Gulbių ežerą“ po 25 EUR. Kadangi supratome, jog šansų įeiti su mažąją neturime, tai tėtis su ja mėgavosi gatvės muzikantais, o vyresniosios su mama gėrėjosi baletu ir grožėjosi įmantria teatro vidaus puošyba. Vos atsisėdus į savo ložę, vaikai nuščiuvo: „bet, mama, juk čia kaip princesės ir karaliai“ (kiek jūs sumokėtumėte už šią frazę išgirstą iš savo vaikų?). Operą ar baletą žiūrovai stebi sėdėdami ložėse, kurios išsidėsčiusios per penkis aukštus, ir jaukiame parteryje. Tikrai labai paprasta leisti vaizduotei nuklysti į tuos laikus, kai tokiose ložėse karaliai ir kiti didikai gėrėdavosi operos menu, o intymi ir romantiška mažų ložių aplinka leisdavo sutvarkyti daugybę valstybės reikalų.
Maudynės ir SPA Odesos Negyvojoje jūroje
Pasauliui tikrai labai mažai žinomas, bet unikalus gamtos darinys „Leman Kujalnik“. Jei teisingai supratome, jis susiformavo traukiantis jūrai, likusį vandens telkinį atskyrus įvairioms nuosėdoms ir uolienoms. Taip susiformavo ypatingai sūraus vandens telkinys, kurio dugne esantį gydomojo dumblo sluoksnį dengia storas druskos sluoksnis. Neužmatomo ilgio ir pločio SPA po atviru dangumi, kuris mūsų vaikams virto tikra tragedija. Šį kartą mūsų vaikų savarankiškumas atsisuko prieš jas pačias. Kol mes patys dar krapštėmes ir rengėme mažąją, jos su didžiausiu užsidegimu ir net plaukmenimis intensyviai kulniavo vandeniu į priekį, ieškodamos gylio, kur galėtų užplaukti.
O gylis kaip vis iki pusės blauzdų, taip iki pusės blauzdų, o dar be proto aštri druska badanti pėdas ir sūrus vanduo graužiantis žaizdas... Merginą su plaukmenimis teko parsinešti tuos 200 metrų ant rankų. Bet tėvai juk negali likti be SPA procedūrų – greitai merginos pakištos po dušu, nušluostytos, išnuomotas gultas, nupirkta ledų ir kitų skanumynų – pažadėjo susitvarkyti ir laukti atsišviežinusių tėvų. O tėvai tuo tarpu... juodas kaip smala ir smirdantis kaip... dumblas keliauja ant kūno, kriauklelių liekanos maloniai šveičia oda, vėliau džiūstantis dumblas pradeda traukti odą. Kai purvas nudžiųsta guli į sūrų vandenį, palengva plauni purvą, jei norisi didesnio efekto, galima lengvai trinti druska. Taip nusiplovus bėgi į dušą, nes ilgai netvyrosi druskos sluoksnio ant kūno. Baigus visą procedūrą – oda, kaip aksomas ir noras dar kartą čia sugrįžti. Bet vėlgi noras sugrįžti tikrai ne dėl aplinkos, o dėl pačios procedūros. Turint tokį turtą ir taip jo neišnaudoti, tai tikras nusikaltimas prieš visuomenę. Panašu, kad jį vertina tik pagyvenę odesiečiai (greičiausiai dumblas gerai sąnariams, nes visi pagyvenę žmonės purvu tepdavo sąnarių vietas, purvo ir druskos jie nešasi ir namų procedūroms), susisiekimas su miestu labai minimalus, vėl gi infrastruktūros jokios – atvažiuoji su automobiliu prie pat, persirengi, kur dėti automobilio raktą, juk nekiši į druską. Kodėl nepastačius kokių plastikinių staliukų. Įsivaizduokite, kaip „Leman Kujalnik“ atrodytų Druskininkuose. Aišku mokėtume daugiau, bet gautume ir paslaugas. Dabar sumoki 1 EUR už įvažiavimą ir 0,5 EUR už dušą ir jokios paslaugos. Gal ir smagu, bet norisi šiek tiek ir komforto.
Ukraina taip pat rengiasi rinkimams
Čia tiesiog, mūsų galva, dar vieni Ukrainos ir Odesos perliukai, šį kartą politiniai. Lauko reklamose labai aktyvios Ukrainos Komunistų ir Regionų partijos, tad visos rinkiminės kampanijos kaip ir negalėtume vertinti, bet iš to kas mums buvo matoma tiesiog dalinamės:
- Nauji lyderiai – nauja tauta
- Galvok ir kalbėk gimtąją kalba
- Gimtajam miestui gimtoji kalba
- Nuo stabilumo prie gerovės
- 8000 gerų darbų žmonėms
- Grąžinsime šalį liaudžiai
- Apginsime aštuonių valandų darbo dieną ir teisę į darbą
- Grąžinsime pensijinį amžių vyrams – 60, moterims – 55
- Socializmas – kelias į visavertį gyvenimą
- Galima būti turistu prie jūros, bet galima būti ir valdžia prie jūros.
Patys nuspręskite, kiek panašu į mūsų politines batalijas ir kiek Ukrainoje dar gajus sentimentas „atgal į šviesų rytojų“
Pabaigai
Jei kas turi avantiūriško šarmo, tikrai ras vietos širdyje Odesai. Kas vergauja 5 žvaigdutėms, tegul gerai pasvarsto, ar tikrai tai jų poilsio miestas. Mes keliones visada vertiname pagal tai, ar dar norėtume sugrįžti. Į Odesą – dar tikrai: pasiausti Arkadijos pliaže, ištyrinėti didžiausias pasaulyje katakombas, aplankyti jau matytas vietas.
Kelionė namo užtruko porą valandų ilgiau, bet pavargome tikrai labai. Vis tik išbūti kelyje daugiau nei 20 val. grįžtant po atostogų pareikalauja daug jėgų, todėl būtina nakvynė. Bet mūsų planus likti nakvynei Kijeve sutrikdė kardinaliai per 10 dienų pasikeitęs oras – nuo 35 iki 15 laipsnių, o saulę pakeitė lietus. Nebuvo joko noro likti didžiuliame mieste lietui lyjant, bet po kelionės teko keletą dienų pagyventi kosminėje komoje...
Tapk naujojo projekto VASAROS GIDAS dalyviu
PAGRINDINIS PROJEKTO „VASAROS GIDAS“ RĖMĖJAS
