"Puoduko" reikalai - smagiai ir paprastai!

   Kiekviena mama žino, kokį nelengvą kelią tenka nueiti, pratinant mažylį atlikti reikaliukus ant puoduko. Noriu pasidalinti savo patirtimi, kaip mums su beveik 2 metų dukryte (be vieno mėnesiuko) sekasi šiuo klausimu. Noriu paminėti, kad dukrytė nuo pat gimimo segi sauskelnes (kaip žinome, tai apsunkina "puoduko" reikalus.

   I etapas. Pirmą kartą dukrytę ant puoduko pasodinau 9 mėnesių. Mano dienoraštyje apie dukrytę taip ir parašyta: " rezultatas - 0". Žinoma, sodinau ne vieną kartą, epizodiškai, tačiau - nieko. Vaikas nesuprato, ko iš jo norima, o aš nesupratau, kada ji galėtų norėti "puoduko" reikaliukų.

II etapas. Dešimties mėnesių būdama - pirmą kartą padarė į puoduką. Ir ne šiaip sau kokį skystimėlį, o rimtą, didelį "reikalą". Visa tai vadinu mamos sėkme, gaudant momentus, kada mažylė gali norėti "reikaliukų" (po miego, valgio ir t.t.). Kurį laiką taip "žaidžiau", kol man nusibodo. Vaikas, pasodintas ant puoduko, nesuprato, ko iš jo norima.

III etapas. Kai dukrytei suėjo 1,5 metų, vėl pradėjome užsiimti "puoduko reikalais". Šio etapo pasiekimas - dukrytė išmoko pasakyti, kad "reikalas" jau padarytas. Padarytas ne į puoduką, bet į sauskelnes ar kelnytes. Ant puoduko ji sėdėdavo gan ilgai, bet kaip supratau, ji nemokėjo padaryti sėdėdama, tik - stovėdama (kad ir be sauskelnių). Šiame etape momentais atsisakydavome sauskelnių ir maudavau paprastas kelnytes. Dažnai valėme balutes nuo grindų. Šlapios kelnytės diskomfoto nekėlė. Taip kurį laiką "pasižaidus" mamos kantrybė trūko, procesas vėl buvo nutrauktas. Pamaniau - dukrytei "puodukas" dar per anksti. 

IV etapas. Dukrytei 1 metai ir 10 mėnesių. Mama "įtempia visus savo smegenų vingius", kad sugalvotų būdų mergaitę sudominti puoduku. Pastebėjau, kad jai itin patinka lipdukai (spalvoti klijuojami vaikiški paveikslėliai) bei jų klijavimas. Nuperku įvairių vaikiškų lipdukų ir nedidelį albumėlį(foto)  jiems klijuoti.

Žinoma, visur atsižvelgiama į dukrytės interesus - lipdukuose ir albumėlyje - tik gyvūnėlių atvaizdai.

Kai jau kyla "įtarimas", kad dukrytė nori kokio "reikaliuko", sodinu ant puoduko ir sakau: "padarysi į puoduką, gausi lipduką". Lipdukus pakabinu matomoje vietoje - ant šaldytuvo. Be jokios abejonės, į dienos šviesumą ištraukiame visus turėtus puodukus ir pastatome tose vietose, kur dažniausiai leidžiame laiką. Dėvi mergaitė tik kelnaites. Suveikė šis metodas puikiai! Mergaitė iškart suprato reikalo esmę. Lipduko tai labai norisi, o padaryti ant puoduko - vienintelis būdas jį gauti. Visada duodu išsirinkti norimą lipduką ir jį pačiai įklijuoti į albumėlį. Juokingiausia, kad padariusi į puoduką, ji vėl sėdasi ant puoduko, tikėdamasi, kad vėl greitai pavyks padaryti "reikaliuką" ir gaus lipduką.

Beje, noriu paminėti dar vieną itin svarbų ritualo veiksmą, kuris masina dukrytę padaryti į puoduką. Visada, kai padaro, ji pati neša puoduką į tualetą, jo turinį išpila į klozetą, sakydama "kaka ate, ate" ir nuleidžia vandenį.

Be mamos pagalbos šių veiksmų viena dar neatlieka. Ir puoduko turinys kartais "nukeliauja pro šoną", ir rankytės per silpnos paspausti klozeto bakelio mygtuką.

   Lauke kol kas sudėtingiau pasisakyti, kad nori "kaku" (abu reikalus ji vadina vienu žodžiu). Dažniausiai - į kelnytes. Miegelio metui - taip pat kol kas segamos sauskelnės. Bet mes dar tik taip neseniai rimtai dirbame ir žaidžiame puoduko reikalais...

   Beje, noriu pasakyti, kad didelis pliusas turėti namie ne vieną puoduką (ypač, jei namai erdvesni). Tada vaikas gali geičiau nubėgti iki artimiausio puoduko.     Nerekomenduoju pirkti gremėzdiškų, įmantrių puodukų, ant kurių vaikui sudėtingiau atsisėsti ir pan. Aš tokį vieną nusipirkau neturėdama "žalio" supratimo apie puodukus ir vaikus, darančius į juos.

Manau, kad "puoduko" reikalai vyktų sėkmingai, reikia:

1. Sulaukti vaiko subrendimo šiuo klausimu (kad vaikas suprastų, ko iš jo norima sodinant ant puoduko);

2. Remiantis vaiko interesais, patirtimi, surasti būdų, kaip jį sudominti puoduku ir paskatinti į jį daryti.

3. Pradiniame pratinimo etape svarbu vaiko neišgąsdinti. Mano mergaitė niekada neturėjo baimės puodukui, mielai ant jo sėdėdavo, nors pradžioje ir be rezultato.

Taigi, aš didžiuojuosi savo dukryte, ir beveik - savimi :-), "be penkių minučių" susidorojus su keblia "puoduko" problema!

   Kokios Jūsų patirtys pratinant vaikutį daryti ant puoduko? Kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mamų patarimai gerokai vertingesni už bet kokius knyginius nurodymus. Pasidalinkite!