„Sakė, kad jis negyvens“

Visų istorijos daugiausia linksmos, o aš pasidalinsiu savo skausmu ir džiaugsmu, kai mums gydytoja pasakė – „Medicina bejėgė, sūnus negyvens“.

Antragimis gimsta per anksti

Antrasis mūsų sūnus gimė, kai vyresnėliui buvo tik metukai ir mėnuo. Emiliukas turėjo pasibelsti į pasaulį  sausio gale, deja, vos spėjau išeiti Nėštumo ir gimdymo atostogų, jis jau skubėjo pamatyti šį pasaulį. Gimė 31 savaitę, po cezario operacijos, svėrė 1.936 kg ir buvo 42 cm ūgio. Po gimimo įvertintas 8/10 balais, viskas kaip ir gerai. Po kelių dienų su inkubatoriumi atkeliavo pas mane, tada mokiausi su juo gyventi: kaip išmokyti  patį valgyti, zonduoti ir visa kita.

Bet 9 paros vakare viskas pradėjo slysti iš rankų. Vaikas, kuris buvo guvus, pradėjo vemti ir iš skausmo stenėti. Greit pasikviečiau sesutę. Ji išsinešė ir tik po kelių valandų leido pamatyti sūnelį, padavė pasirašyti dokumentus operacijai. Prasidejo nekrotinis enterokitas. Šia liga Kauno klinikose sergama dažnai, tad buvau nuraminta, kad jei reiks operuoti,  viskas laimingai pasibaigs.

Visą naktį jį lankiau, buvo atliekami tyrimai. 6 valandą jo būklė dar buvo stabili, o jau 11 ryte vaikas buvo
 operuojamas. Gimdžiau kitame mieste, tad artimųjų nebuvo, atėjo teta, o vėliau atskubėjo ir krikštatėviai, kad galėtume pakrikštyti.

Liūdnos prognozės ir malda

Tos pusantros valandos atrodė visa amžinybė. Po operacijos prognozės buvo tokios: pašalinta visa storoji žarna ir dalis plonosios, vaikui suformuota ilistoma (tuštinimasis maišiuke). Lietuvoje tokio atvejo nėra buvę. Žarnyno persodinimo medicinoje, deja, nėra. Buvo sunku, bet tikėjau, kad mano sūnus bus tas vienintelis išgyvenęs.

Mano maldos buvo išklaustytos, po 3 savaičių grįžome namo. Maitinau savo pienu, nes specialaus mišinėlio Emilis atsisakė, labai jau jis neskanus. Tačiau nuo mano pienuko per mėnesį priaugdavo tik po 100 g. Po 3 mėnesių pradėjo trūkti pienuko. „Neocate“ dėžutė kainuoja 180 lt. Mūsų liga į kompensacijas nepakliuvo, tad kol susitvarkėme dokumentus, du mėnesius pirkome iš savo pinigėlių.

Išmatų rinktuvų mėnesiui kompensuoja 10, išeina 1000 litų. Iš pradžių jų užteko, bet vėliau vaikas paaugo, pradėjo vartytis, dažnai rasdavome pasituštinusį lovoje. Būdavo, kad prakiūra ir mieste, o pasikeisti nėra kur, nes Mamyčių ir kūdikių kambarių mažai kur yra.

Emiliukas šiandien

Dabar Emiliukui pusantrų metukų. Jau mėnuo, kaip vaikšto, ir mėnuo, kai pagaliau neturime maišiuko. Per savo trumpą gyvenimą vaikas turėjo 3 operacijas, padaryta jungtis: plonoji žarna sujungta su tiesiaja.

Sūnus valgo viską, tuštinasi 10-20 kartų per dieną. Jo išmatos skystos ir rūgščios. Prognozuojama, jog jis viduriuos visą gyvenimą. Jei tuštinimasis nesumažės, reiks dar vienos operacijos.

Emiliukas iš išorės atrodo kaip sveikas vaikas, o juk prognozė buvo, kad jo neturėsime, tik vaiko
 kapą.

Džiaugiamės kiekvienu Emilio pasiekimu, kiekvienu jo žodeliu. Jam pasaulis dabar atrodo toks įdomus ir gražus. Tik, deja, rudenį negalėsime jo leisti į darželį, tad bandysime kovoti dėl slaugos išrūpinimo. Kol sūnus pats supras, kas yra tualetas, nuo kokio maisto jam padaugėja išmatų.

Bet svarbiausia, kad jis gyvena. Ir dabar, kai rašau šį pasakojimą, jis gražiai žaidžia su broliu.

Mama Laura