"Ugdymas prasideda prieš gimstant" - į (ne)rekomenduojamųjų sąrašą

Sveikutėss, labas MK. Mamyčių Klubui ir leidyklai Mijalba noriu padėkoti už gautą knygą „Ugdymas prasideda prieš gimstant“. 151 psl. Knygos apimties, turiu pasakyti tesudomino ir privertė susimąstyti gal 20 puslapių „išgrynintų“ minčių, kurios man atrodė netgi savaime suprantamos ir neprikalausančios jokiam moklsui, o tieisog TĖVIŠKAI IR MOTINIŠKAI MEILEI. Visa kita tiesiog skaičiau su iškart knygos pradžią perskaičius susidariusia „atmetimo“ reakcija. Žinomas filosofas ir dvasinis mokytojas Omraamas Mikhaëlis Aïvanhovas (1900-1986) gimė Bulgarijoje. Jo gyvenimo „peripetijomis“ neseksime, tiesiog pristatysiu susidariusią nuomonę, pamąstymus, vertinimą perskaičius vieną iš jo knygų – šią minėtąją. Knyga susideda iš 11 skyrių, kuriuose dėstoma autoriaus pozicija . . . Knygos persmelkimas Jėzumi iškart nėra universalus būdas skleisti savo mokymą plačiajam pasauliui, kadangi pasaulis susideda iš įvairių tikėjimų, kitatikių. Aplamai knygos autoriaus nuostata, jog jei motina negali paaukoti savo vaiko dėl Dievo, kaip tai norėjo padaryti vienas jo pasekėjų Abraomas, kad įrodytų savo meilę, tai motina reiškia nemyli savo vaiko . . . Cituoju“ jei moteris taip prisirišusi prie savo vaiko, kad pamiršta Viešpatį, tai reiškia, kad ištikrųjų ji myli tik save, galvoja tik paie save, o ne apie vaiką“. Tad reziumuojatn darytina išvada, kad jei neesate praktikuojančios katalikės – jūs visiškai nemylite savo vaikų, tik save pačias. Man iškart kilo atemtimo reakcija į tokius išsilavinusio asmens mokymus. Pirmame skyriuje pateikiama mintis, jog prieš rengiantis tapti tėvais reikia harmoniškai, mintimis pasiruošti – išies teisinga. Vaikučio atėjimas turi būti planuotas, lauktas. Visgi vėl visas knygos „gražumas“ nusmunka žemiau vertinimo prizmės, kai teigiama jog visi vaikai, kurių tėvai nėra mokyti, ar kitokie paprasti žmonės, o dar jei motina besilaukdama Viešpaties nemaldavo, kad jos vaikas būtų „genijumi, šventuoju, Dievo tarnu, žmonijos geradariu ...‘ ir pan., reiškia visi vaikai gimsta „prastų elementų“ mišiniu, jiems nelemta tapti didžiom asmenybėm, ir jie auga vidutinybių šeimose. Mažų mažiausiai žeminantis požiūris į tokias šeimas – paprasti žmonės, paprastuose darbuose, paprastame socialiniame sluoksnyje, autoriui kone panašėja į „nereikalingus“, bent jau tokia nuomonė susidaro skaitant jo menkinančius palyginimus. „Motina neturi užsiimti su vaiku, kol neskireipė į Dievą, kad pasisemtų gyvybės“, tad tos, kurios nėra praktikuojančios tikinčiosios ir užsiimate įvairia veika su savo atžalomis, susidaro įspūdis, kad tai – bevaisiai nevertingi veiksmai. Vėl atmetimo reakcija. Manau plačiąjai auditorijai ši knyga, juo labiau planuojančioms tapti mamomis, neturėtų būti pristatoma kaip knyga NR.1, nes išties gali sujaukti ir paveikti neigiamai mintis, nors beabejo, yra ir bus tokių, kuriems toks mokymas pasirodys veiksmingas. Nepriimtinas ir prieštaraujantis teiginys pasirodė ir toks, jog vaikas įsčiose neturi sielos, siela įsikūnija į jį tik gimus . .. Hm, aš esu visiškai priešingos nuomonės. Taip pat, pasirodo, mes turime „galią“ pasirinkti koks bus mūsų vaikas savo mintimis paveikti, kokia būtybė į mus įsikūnys . . . Tad, jei jūs ir jūsų antra pusė neesate tikintys, kasdien neperteikiate Dievo meilės savo atažaloms, o jas mylite savo „paprasta, kvaila meile“ labiau už Viešpatį – reiškia mylite tik save, o jūsų vyras niekada nesiugdė savo dvasios ir valęsis, tai jūsų vaikas gali būti „LABAI EILINĖ BŪTYBĖ ARBA NET NUSIKALTĖLIS“, bet nepergyvenkit, galbūt „PIRMAGIMIS TŲ SAVYBIŲ NETURĖS, BET ANTRAS AR TREČIAS VAIKAS NEIŠVENGIAMAI JAS PAVELDĖS“. Toks perteikimas atžagarių, „atpurtančių“ minčių tikrai nėra priimtinas nei planuojančioms vaikučius, nei jų besilaukiančioms, nes daugiau „išpurvina“ skaidrias mintis apie savo atžalą(as) ir sumenkina motinišką atsidavimą ir meilę. Taigi man asmeniškai ši knyga daugiau sukėlė kritiško požiūrio, atmetimo reakciją į tokį „mokymą“, tad jos nerekomenduoju skaityti nėštukėms, ar planuojančioms vaikučius. Visgi, jei esate tikinčiųjų fanatikė (gerąją prasme), galbūt ši knyga jums patiks, bet jei esate eilinis Dievo tarnas, net ir jums ši knyga gali sukelti daug atstūmimo reakcijų ir supurtyti jūsų auklėjimo, laukimo malonumą. Be visa ko, pateikta ir pozityvių minčių, kartais net sarkastišką šyspeną sukeliančių, kad ir idėja nėštukėms sudaryti idealias sąlygas, tarp Dievo mokymo, paukščių čiulbėjimo – visus devynis mėnesius nešioti būtybią įsčiose ir praktikuoti „GALVONAPLASTIKOS“ techniką – anot autoriaus mitimis pozityviai teikti šviesą savo kūdikiui, krauju maitinti . . . Anot autoriaus neverta valstybės investuoti į policijos pajėgas, ligonines ir pan. Bet aš manau, jog tai – visuomenės gerovės, sveikatos užtikrinimo įrankiai. Man regis ir mamų – karjerisčių smerkimas nėra tiklsingas, nes nebe viduramžiai ir moterys lygiavertės su vyrais gali rinktis ir savo laiką skirstyti taip, kaip joms atrodo geriausia, o kiekviena mama tikrai žino, kas jos vaikui geriau – ar mama, nelaiminga sėdinti namuose, be tobulėjimo, ar mama laiminga ir turinti galimybę prisidėti prie šeimos gerbuvio ir vaiko ateities. Beabejo ir šiais laikas yra vien mamų „namų šeiminkių“, kurios visą gyvenimą dirba mamomis iš pašaukimo, bet dažniausia reali situacija, jog moterys ne tik augina vaikus, bet nori integruotis į savo aplinką, galų gale visuomenę ir valstybę lygiavertiškai, tad dirbanti mama šiais laikas nieko nestebina, ir juo labiau nesmerktina, kaip tai nori „nušviesti“ autorius. Visgi, esu kartą rašiusi, kad kiekviena knyga yra vertybė – ir netgi perskaičiusi tokią supurtančią nervų ląsteles knygą, turiu pasakyti, kad ir toliau taip galvoju, kadangi kiekvienas žodis parašytas juodu ant balto turi savo „suveikimo“ reakciją – patiko, nepatiko, privertė susimąstyti, nusišypsoti ar atmesti, kaip kad pastarosios knygos atveju. Beto niekas neturi teisės atmesti VISIŠKAI to, ką skleidžia kitų mokymas, nes visuomet atsiranda pasekėjų, tad mano recenzija išsakyta nuomonė kritiša, bet tolerantiška. Šios autoriaus mintys ne tik čia paminėtos, bet ir nemažai kitų sukėlė įvairių reakcijų, bet nesiplečiu. Esmė išsakyta. Taigi visoms besilaukiančioms linkiu tik pozityvių minčių, ir jei man reiktų sakyti už ar prieš, nerekomenduočiau jums šios knygos įtraukinėti į „būtinų“ perskaityti sąrašą, vien dėl autoriaus pozijos, jog vaikus mušti galima, reikia jiems sakyti „kad jis štai kaip negražiai privertė jus pasielgti, ir dar jo akivaizdoje pravirkti“, toks būdas jau vaiko psichikos žalojimas, visiškai nepriimtinas, manau daugeliui šiuolaikinių tėvų. Vaikas – žmogutis, kurio įgimtų genų nepakeisime, bet jo polinkius bei pasirinkimus galime palenkti gera linkme, tad vaikas neturi būti nuolankus ir bijoti tėvų – toks įspūdis susidaro iš autoriaus pozicijos. Ir dar kiekvienas vaikas – unikalus, jo tobulėjimo kelias, priešingai, nei teigia autorius – yra įmanomas ir nemaža dalimi priklauso nuo MŪSŲ, nuo JŪSŲ – tėvų. Roberta.