1 KARTAS ATGAL. BLYNŲ VASARA.

1 KARTAS ATGAL. BLYNŲ VASARA.

                       Mėgstu tradicijas, mėgstu ir jų prigalvoti. Rodos, tada sutrumpini savaitę, iškart žinai, ką veiksi. Pirmadieniais tebūnie tas, antradieniais anas...Darbe, negaliu sakyti, tas tradicijas puoselėti sekasi, tikrai ne taip, kaip gyvenime, čia vis atsiranda priežasčių kažko nepadaryti laiku.

                      Studijoje turim tokį dalyką, kaip DIENA STAIGMENA. Vieną dieną ta staigmena gali būti skanumynas, antrą – žaislas, dar kitą kartą svečias. Ir niekada nežinai, kada tos staigmenos laukti, bet jei ant durų pamatai užrašą Diena staigmena - vadinasi šiandien! Kita graži mūsų buvusi tradicija, tai CYPLIUKŲ KAIMAS, kuris taip ir baigėsi išpirkus visus turimus inkilėlius iš parduotuvės. Mat buvom sumąstę kiekvieną ketvirtadienį, jau nupjautą medį papuošti nauju, mūsų pačių dekoruotu inkilėliu. O vėliau žiema nusprendė, kad inkilėliai gali būti gražūs be dugno, be stogo ir sušlapinusi juos per daug – sugadino.  Bet šis „1 KARTAS ATGAL“ ne apie Dieną staigmeną ir Cypliukų kaimą, o apie BLYNŲ VASARĄ. Apie, mano akimis, pačią gražiausią mūsų tradiciją. Ir kaip čia viskas prasidėjo? Kaip ir viskas pas mane – netikėtai.

                      Dar prieš vasarą, o gal jau ir buvo vasara, dabar jau nebeatminsi, su tėvais mes nuvažiavom pas tetą į Tauragę. Pas tetą Danutę, kurią visada taip gera aplankyti, o ir išvažiuoti sunku. Buvo gal jau 2 val. nakties, kai nusprendėm važiuoti namo, vos atsilaikę jos įkalbinėjimams pasilikti nakčiai. Kažkaip visiškai netyčia pajuokavau, kad pasiliksim, jei cepelinų išvirs, o ji man sako – cepelinų nebus, bet blynų iškepti galiu! Na ir ką, teta Danutė, vidury nakties, namo norinčiai ir iššūkius keliančiai dukterėčiai ėjo kepti miltinius blynus. Valgėm visi kaip tam posaky - pirštus apsilaižydami. Danutės blynai nebuvo įprasti. Į tešlą įmaišė kumpio ir sūrio. Gavosi sūrus miltiniai blynai. Kaip pasakytų pati teta – nu nuuuuuostabūs blynai! Dar pamenu, kaip šiandien, kad ji tų blynų, ar blynų tešlos, įdėjo mums kelionėn. Važiuojam ir tėtis pareiškia – nu jūs kaip norit, bet aš užuodžiu tuos Danutės blynus, sakom, tai ir turi juo užuost, nes lauktuvių įdėjo. Taip mes namo parsivežėm ne tik blynų, bet ir idėją.

                      Grįžau Klaipėdon jau su mintim, kad dabar ir mes studijoje kepsim blynus, tik ne 2 val. nakties, o kiekvieną mielą penktadienį. Vasaros pentadienį. Mmm... Kaip skanu jau vien galvoti apie tai, kokia skani nusimato mūsų vasara! Blynus kepėm ne mes, o tėveliai, su vaikais kartu, ar vieni patys, ir atnešdavo į studiją.  Kiekvienos savaitės pabaigoje susitardavom, kuri šeimyna bus atsakinga už blynų kepimą. Pirmasis kartas, jei dabar neklystu, buvo Elijos. Elijos mama pasisiūlė pirmoji iškepti blynų, atnešti ir taip pradėti BLYNŲ VASARĄ. Pamenu ir tai, kad Elija studijoje buvo apsilankiusi tik kelis kartus, tuo metu ir susirgo, neatėjo, bet blynų mama vis tik atnešė. Kvepiančių vanile. Susėdom visi lauke ant žolės ir valgėm vanile kvepiančius lietinius blynus iki kol pilvai buvo sotūs.

                      Tų blynų penktadienių buvo visokių: valgėm juos prie jūros (nes jūra nuo studijos yra už kokių 700m.), valgėm kiekvienas po patį didžiausią širdelių blyną, valgėm viduj, nes valgyti lauke neleido vasaros lietus. Valgėm ir blynus, kuriuos kepė Kosto tėtis. Vienintelis tėtis, per visą vasarą iškepęs blynus specialiai mums. Pasirodo, kad namuose tai yra jo pareiga. Beje, savaitgaliais pas mane namie mama kepdavo blynus, o tėtis kiaušinienę. O tai dabar nebekepa, ar aš tais savaitgaliais tiek nebegrįžtu? Ar užaugau? Hmm, reiks paklaust.

                      Buvo vienas kartas, kai atėjus penktadienį į studiją tik RYTE atsiminiau, kad niekas neatneš blynų! Kad pamiršau! Nepasakiau, nepriminiau, nesusitariau! Aišku, tėvelių greit užklausiau, gal kas galėtų? Bet kas čia galės, kai jau visi pakeliui pas mus. Jei manęs, kas ryte paprašytų dar ir blynų prikepti, tai turbūt išvis į darbą nebespėčiau, nes tos kelios ryto laisvos minutės pas mane tikrai skirtos ne blynams kepti. Pas mane ne, o pas Dominyką taip!

                      Gaunu sms iš Dominyko mamos – seneliai jau veža blynus! O d a n g a u, Blynų vasara išgelbėta! Dominyko seneliai buvo labai aktyvūs, ne iš tų stebinčiųjų, o iš dalyvaujančių. Jie abu, skubėdami gelbėti saldžią anūko vasarą, atvežė gražiai supakuotus širdelių blynus. Viskas gražiai dėžutėje, blynai dar garuose paskendę, kiekvienas atskirai sudėtas į kepimo popierių, kad per daug nesuminkštėtų! Kiekvienas atskirai! Ta savaitė, kai pamiršau tėvelius įspėti dėl blynų, nebuvo lengva, išvis, tas laikas nebuvo lengvas. Tas blynų atvežimas nebuvo tik atvežimas, tai buvo didžiulis noras bendrauti, bendradarbiauti, prisidėti. Išbučiavau abu. Ir senelį, ir močiutę.  Širdyje buvo tas jausmas, kur taip gerklėje užgniaužia, na žinot juk, ar jums taip nebūna? Ir jauti, kad ką tik įvyko tai, dėl ko tu ir dirbi – bendrystė.

                      Taip visus vasaros penktadienius prasmaližiavom! Nebuvo nei vieno pamiršto, nebent primiršto. Visi tie blynai, nors ir panašūs, buvo labai skirtingi. Su vanile, avietėm, su varške, bananais, širdelių formos ar lietiniai. Prie tų blynų visi dar ir papildomų uogų atnešdavo, juk vasara, pilni sodai! Vos į pilvus tilpdavo! Vaikai tik žinodavo, kad reikia išsižioti ir tuoj tuoj valgys pačią skaniausią uogą. Rankos raudonos, aplink lūpas irgi. Net rūbai su uogų atspaudais glaudžiai draugaudavo, bet koks skirtumas tos dėmės!

                      Paskutinis Blynų vasaros penktadienis buvo skirtas man. Iš tikrųjų, tai nebuvo paskutinis vasaros penktadienis, dukart prieš paskutinis. Gražus rugpjūčio vidurys. Ojei, kokia tada sunki diena buvo. Ta diena skelbė atostogas, mano gimtadienį, mano paskutinį dar mergautinį penktadienį, vaikų išleistuves ir BLYNŲ VASAROS pabaigą.

                      Pjaustau sūrį ir kumpį į tešlą. Pasisuku, o jau mūsų mažoji Saulė pusę sūrio burnon susikišus. Ot skanu! Pusė teiškepta, o jau vaikus reik eit migdyt. Teko kepti per pietų miegą, į indą sudėti, šiltai į pledą susukti, ir paguldyti pataluos vakaro laukti.

                      Baigiu kepti, Kristupo tėtis užsakytą batutą vaikams pučia, ruošiasi vakarui. Viena ranka suku garbaną (nes garbanos, tai jau pasipuošimas), o puoštis šiandien progų net penkios, kurias jau aukštėliau perskaitėt. Viską spėju, visų sulaukiu, visus vaišinu ir jaučiu kaip baigiasi mano vasara. Visi patenkinti giria mano blynus, o aš mintyse dėkoju tetai Danutei už naktį visai netyčia išprašytai iškeptus blynus. Gera, nes ryt atostogos, graudu, nes šių vaikų nebebus. Tas žodis nebebus gal čia ir nelabai tinka. Bet nebebus. Jie grįš pas mus vasarą, jau kitą vasarą, ir jei kitą vasarą mes sugalvosim penktadieniais kepti blynus, jų skonis bus visai kitoks. Daugiau patyręs, paaugęs, išmokęs kalbėti, mane primiršęs. Kiekvienam išėjusiam linkiu toliau bendrauti, linkiu užsukti kviestam ir nekviestam, svarbu lauktam! Kviečiu nepamiršti! Žinau, kad pamirš, nors ne, nepamirš, tiesiog nebus tiek laiko, kad suspėt ir seną auklėtoją aplankyt. Čia tas pats, kas išėjus iš darbo ir pažadėjus lankyt kolegas, su kuriais gerai sutari. Kiek kartų pas tas kolegas reguliariai grįžai tu? Vieną? Du? Jei daugiau, tai labai džiaugiuosi ir sveikinu. Pirmu savo blogu žadėjau sau, aplankyti bent kelis vaikus, pas kuriuos taip gera grįžti ir viską dar kartą prisiminti, vėliau čia pasidalinti. Pažadu, kad pavyks. Toks šių „10 KARTŲ ATGAL“ tikslas.

                      Atšventus visas penkias paminėtas progas išsikeliu sau tikslą – PADĖKOTI TETAI DANUTEI. Atsispausdinu kelias mūsų kartu padarytas nuotraukas, kelis kartus vis sėdu rašyti jai laišką, padėkos laišką. Už tai, kad mano vasara įgavo prasmę. Už tai, kad turiu kuom džiaugtis, už tai, kad geros idėjos ateina taip netikėtai. Dabar galvoju, o jei būtumėm likę Tauragėj nakvot, gal idėjų būčiau daugiau parsivežus? Dar mąstau, kaip būtų smagu iš tikrųjų pas ją likti nakvot ir atsikelt nuo blynų kvapo, net nesvarbu su kuo jie būtų, svarbu būtų. Kaip pas močiutę kaime būdavo. Laiško taip ir neišsiunčiau, nors praėjo jau daugiau nei pusę metų. Nuo to laiko daug kas pasikeitė, net pavardė, o dabar, jei atvirai, aš net nebežinau kur padėtos tos atspausdintos nuotraukos. Bet aš iššiųsiu, ar nuvešiu ir liksiu nakvot.

                      Jau žinau! Šią vasarą butų smagu kepti pyragus! Suprantu, tai daug rimčiau. Blynai lengviau išsikepa, net ryte primiršti, o pyragas ne. Bet mano tėveliai ir vaikai viską gali. Ir jei tik mums pavyks, aš norėsiu, kad ir ši vasara irgi kvepėtų šviežiomis uogomis, vanile ir cukrumi. Kad ši vasara kviestų mus sustoti bent penktadieniais ir kartu pagulėti ant pledo ir žolės lauke. Paskanauti, įvertinti, receptu dalintis. Ir iškepus pyragą, ar blynus net pas senai užmirštą tetą į svečius užsukti, vienam penktadieniui skaniai strabtelti. O gal net pasilikti nakvoti visam savaitgaliui, ne vien dėl rytinio blynų kvapo, bet ir pokalbių iki ryto.

Skanios vasaros!

Netobula auklėtoja, Toma Beržonskienė