10 Kartas atgal. LYG IR APIE TAURĄ, BET NE VISAI
Kai duodi žmogui vardą, tai ir likimą parenki, ar kaip ten sakoma? Pas mus darželyje kažkaip su tais vardais nėra problemų, kaip ir su vyrais. Koks vardas – toks ir vyras. Pvz. Marijonas, Radvilas, Ąžuolas, Gediminas, Motiejus... Kaip skamba – taip ir yra. Rimti, drąsūs, aktyvūs, vyriški tie mūsų studijos vyrai. Visi.
Vienas iš tų vyriškų buvo ir Tauras. Greit pažiūrėjau, ką sako vardų žodynas apie šio vardo reikšmę, ir va jums atsakymas: Tauras – lietuvių tauras „laukinis jautis“. Dabar galvoju, kaip čia į tą reikšmę reaguoti?
Mūsų Tauras buvo „laukinis“ tą gerąja prasme. Jis buvo vyriškų dalykų asas, žinodavo visas mašinų markes, ir galvoju ar nebus taip, kad jas visas mama išmokino, o ne tėtis? Nes jo mamą priskirčiau irgi prie vyriškų. (Nesijuok, Ieva, vėliau paaiškinsiu kodėl, ir garantuoju, kad tau patiks). Jis laipiodavo po žvyro krūvą darželio kieme, žaisdamas gaudynių amžinai slėpdavosi kuo toliau, kad tik auklėtojai sunkiau surast ir pagaut būtų. Nelabai atsimenu jo rytais verkiant, bet juk visas pasaulis ir perša stereotipą – neverk, būk vyras! Tai jis va taip ir neverkdavo, tik rytais ypatingai mylėdavo. Žodyne šio sakinio reikšmės nerasi, tad paaiškinsiu pati. Vyrai lygiai taip pat stereotipiškai „atseit“ meilės nerodo, sako, nelabai vyriška. Juk ir taip aišku, kad myli. Darželyje su vaikais, nebūtinai su berniukais, tai būna taip, kad retai juos apkabinsi, retą kurį ant kelių pasisodinsi, nes, suprask, tuo metu reikalų pilna. Na nebent užsigauna, tai jau apkabinimo prireiks. Ir po minutės vėl į trasą. Tai Tauro mama Ieva, kai Tauras staiga imdavo rytais myluotis, ją apkabinti, sakydavo – oho kokia meilė, kad dienos metu taip būtų! Apkabindavo ir iškeliaudavo sau laiminga poniutė namo, tuo tarpu Tauras meiles mesdavo į šoną – ir varo žaisti, juk reikalų pilna.
Iš tikrųjų tos meilės pas juos šeimoj apstu buvo, nesupraskit blogai. Kiek matau dabar – niekas nepasikeitė. Jie visur kartu važiuoja, pramogauja. Tauras sau futbole medalius „skina“, važiuodamas mašinoje garsiau už tėvus dainas traukia, linksmai gyvena, ko daugiau bereik?
Na, o jai apie Ievą...
__________________
Visų pirma Ieva nebuvo ir nėra iš tų moterų, kurios yra perdėtai moteriškos. Kalba tik moterim aktualiom temom, lakuojasi nagus tik raudonai ir vaikšto su „kablais“ 8 ryte atvesdama vaiką ir pasiimdama. Tapus mama kalba tik temomis apie vaikus ir dar, kaip ir pridera su staiga švepluojančia ir minkšta intonacija. Ieva ir su kablais vaikščiodavo, ir tuos nagus raudonai lakuodavo, ir temom apie vaikus šnekėdavo, bet viską darė protingai.
Ji mano akimis buvo vyriška pačia geriausia prasme. Aš net save laikau vyriška. Net kartais labiau negu moteriška. Beje, laikau tai vienu iš geriausių savo bruožų. Nors būti moteriška irgi yra gerai. Labai gerai. Vyriška moteris mano žodyne, reiškia: mokanti susistatyti IKEA spintą (abi statėm, abi žinom), sakysit – o kas nesustatytų IKĖJOS spintos? Ta, kuriai „ne lygis“, nes juk vyriškas darbas, nors pačiai irgi pavyktų, tik net nebando. Vyriška moteris ta, kuri puikiai padaro visus moteriai galimus padaryti vyriškus darbus ir dėl to nei verkšlena, nei skundžiasi, nei didžiuojasi. Rytoj gal vyrui duos tą spintą surinkti, jei nebus nuotaikėlės. Vyriška yra ta, kuri nebijo dirbti. Neee, ne ta kuri daugiau uždirba, o ta, kuri apskritai nori ir nebijo dirbti. Viena kursiokė atsimenu pareiškė – vyras neišlaiko (nors dar tada net nebuvo jos vyras), tai teks kraustytis pas tėvus. Aš jos, pamenu, klausiau – o ką tu tokio tam vyrui padarei, kad jis tave turėtų išlaikyti? Kojų, rankų neturi? Ar vaikus augini? Tikrai nepamenu ką atsakė, bet supratot esmę.
Ieva niekada nesiskųsdavo, visada buvo su nuotaika, vaikas visada prižiūrėtas, vyrui maisto į darbą pridėta. Iš kur žinau, paklausit? Nes jei kažką skanaus Taurui į darželį įdėdavo, tai ant visų dėžučių buvo parašytas vardas – Mantas, nes sakė kitaip bendradarbiai dėžutes namo pasisavindavo, tai toji vieną dieną ant visų ženklus sudėjo. (Žinau, žinau! Kelios dėžutes, po Kalėdų jau du metus darbe guli, pažadėjau atvežti. Neminėjau kada, juk jei po dviejų metų – irgi skaitosi?)
Ieva labiau vyriška, nei moteriška jau vien tuo, kad visada į darželio šventes atsinešdavo keptos duonos su sūriu, ir tą kartą atsinešė, kai dėžutes paliko. Nuo šiol į darželinokų susitikimus (taaip, tokie dar vyksta, nors Tauras jau du metus lanko kitą darželį) Ieva nešasi keptą duona su sūriu. Aš irgi pradėjau taip daryti, pas draugus neštis, beje, duona visada ir dingsta pirmiausiai.
Nepamenu kodėl mes su ja pradėjom labiau bendrauti, nei su kitomis mamomis. Nei ji ten gražesnė, nei ji protingesnė, nei kažkokia kitokia. Ji paprasčiausiai buvo NORMALI. O mano žmonių vertinime (juk net buvo „blogas“ apie normalius Adelės tėvus), tai labai svarbus kriterijus. Manęs niekada nenervindavo, kad ji man rašo į FB darbo ar ne darbo metu. Niekada. Ji dienos metu man nesiųsdavo sms su tekstu: „Būtų gerai, kad šalikiuką pataisytumėt“, „Ko mano vaikas toks be nuotaikos?“, „Kaip dienelė, matau daug vaikų?“. Aš nepamenu, ką ji man, ir aš jai rašydavau, bet tai dažniausiai nebūdavo apie vaikus. Mes tų temų kažkaip vis atrasdavom. Kalbėdavom apie sveikuoliškus receptus, kaip ji sveria maistą (dėl to ir yra kūda, o aš va saulėgrąžas be vargo rašydama valgau), kas kokią suknelę vilkėjo, kai šiltuose kraštuose tuokėsi... Mes ir apie vaikus, ir apie Taurą kalbėdavom, bet kalbėdamos mes nebūdavom auklėtojos ir mamos statuse. Ji buvo pirmoji ir, beje, vienintelė, kuriai aš taip drąsiai sakiau TU. Ir buvo nejauku tik pradžioj. Mūsų bendravimas po darželio niekaip nepakeitė mūsų bendravimo jame. Nei aš Tauro labiau mylėjau, nei ilgesnę pasaką prieš miegą sekdavau. Jis visada buvo tas Tauras, kuris nekeldavo problemų, kurio aš laukdavau, mylėdavau, o dabar pasiilgstu.
Jei Tauras ir būtų turėjęs problemų, tai jo „pledukas“, jį būtų išgelbėjęs visose situacijose. Jis atsinešdavo į darželį pledą (Ieva, o gal du? Nes kažkas nešdavosi du). Jei kartais nepaklausei ar vaikas darželyje miegos, tai žvilgtelk į spintelę: jei yra pledas, tai miegos, jei ne – ne. Kartais aišku būdavo, kad pledo nėra, o miegot pasilieka. Gal ryte koldūniukus valgydavo ir užmiršdavo įsidėti? Taip, Tauras valgydavo koldūnus būdamas dviejų metų ir kiek žinau dabar yra gyvas sveikas, savom kojom vaikšto.
Turėjom darželyje tuo metu tokią vieną sveikuolę mamą, čia jau atskira tema. Būti sveikuoliu tikrai nėra blogai, tik ten ne toks sektinas atvejis. Bet Ieva su Tauru buvo super komanda, vis apie tuos koldūniukus lyg specialiai prabildavo pasierzinant. Ponulis visada buvo „bajerių“ primokintas, tai žodžių mandresnių, tai judesių. Išeidamas visada pasakydavo – čiau. Tai nebuvo šiaip čiau, tai buvo toks itališkas čiaaaauuu. O kai norėdavo valgyti, pareikšdavo, kad yra alkanutis. Ne alkanas, o visada alkanutis.
Su Vaičaičiais ir po darželio, kada Tauras jau nebelankė, tekdavo dažnai susitikti. Mat ponia Ieva, būdama gerąja prasme vyriška, dirba labai moterišką darbą. Tad kai aš irgi tokia norėdavau būti – vis užsukdavau.
Ai, nepamirškime, juk Tauras turi ir tėtį. (Toks įdomus sakinys gavosi, bet kitaip minties nesudėlioju). Jis kaip ir visi irgi normalūs tėčiai. Kartais pamiršdavo kur Tauro spintelė, kartais įdėti pleduką, ar paimti šaliką (istorija su šaliku irgi visai nieko, ane, Ieva :D), bet jis visada buvo tas, kuris mane gerbė, kreipdavosi Jūs, domėdavosi kaip sekėsi Taurui. Ir..... jei grįžti į teksto pradžią – jo vardas buvo Mantas. Na, o jei Mantas, tai savaime gerai. Nes mano brolis vardu Mantas, taigi žmogus su tokiu vardu jau savaime gauna pliusą nuo manęs.
_________________________
Perskaičiau. Kažkaip mažai garbės pačiam Taurui. Bet manau didžiausia garbė buvo tokį vaiką visus metus kiekvieną dieną matyti. Šį tekstą skiriu Ievai, normaliai ir gerąja prasme „vyriškai“ mamai, kurios pasiilgstu. Sakyčiau indukus atvešiu, susitiksim, bet meluočiau, pati atvažiuosi, kviečiu. Myliu.
P.S. Tuščia juk negali atvažiuoti, savaime aišku, reik duonos su sūriu. Ir dar paimk to, kas mus „sutujino“ per Kalėdas. Nueisim mudvi prie jūros senus laikus prisimint.
Tauro auklėtoja
Toma Beržonskienė
