10 kartų atgal. Labas.

Sakau pirmąjį L A B A S iš Klaipėdos (nors širdyje visada bus iš Kelmės). Pirmą nedrąsų, dar nepatirtą, bet garsų ir aiškų, kad iki jūsų, kur bebūtumėt, kur beskaitytumėt, jis atkeliautų. Esu Toma Beržonskienė, man 28 metai. Nedaug, kad galėčiau jums kažką patarinėti, daug, kad galėčiau daug ką papasakoti. Beje, aš net ne mama! Nors kuriuo kampu pažiūrėsi?

Noriu jus pakviesti į kelionę 10 kartų atgal. Vienas kartas atgal bus saldus ir primins mamos blynus, kitas privers pas seną užmirštą užsukti į svečius, trečias bus tas, kurio iki šiol negaliu pamiršti, dar kitas toks, dėl kurio dabar aš pati esu kitokia. Apie ką aš čia?

Prieš 5 metus mano gyvenime atsirado M I N I M U K A I. Šis žodis apėmė vaikų gimtadienius, krikštynas, išleistuves, kalėdinius vakarėlius. Netgi veidukų piešimą, skaniausią cukraus vatą ir spragėsius. Šis žodis apėmė tai, kad tavo vienas savaitgalis Telšiuose, kitas Skuode, dar kitas Plungėj.  Šis žodis pasakojo, kiek gimtadienių pravesta, skaičiuota ir jau nebesuskaičiuota. Taip, supratot gerai. Tai buvo vaikų renginių komanda.

Po 2 metų atsirado pirmoji studija, dar po 3 metų antroji.  (kaip darželiai) Ir kas tada ? O tada nutinka tai, apie ką papasakosiu visuose "10 kartų atgal". Ne ne, čia ne reklama. Ne ne, čia ne apie tai, kaip sekasi ar nesiseka.  Ir čia ne apie verslą, nes anoks čia verslas. Čia apie tai, kuo aš gyvenu ir kuo noriu pasidalinti.  Apie tai, kas kartais viduj nebetelpa ir turi išlįsti laukan, antraip ir liks nepapasakota. Darkart nepadėkota.

Su vaikais Minimukuose dirbu 5 metus, apskirai su vaikais, gal 8? Šis Mamyčių klubo projektas padės man papasakoti jums savo 10 gražiausių istorijų su vaikais ir jų tėvais mano darbe. Norėčiau, kad bent pusę tiek, pavyktų aplankyti ir apkabinti. Kodėl 10? Nes lygiai tiek savaičių, liko iki vasaros, kol šis pavasarinis blogerių projektas baigsis. Šiose pasakojimuose nebus nei vienos blogos istorijos, nors jų irgi būta. Bet manau, kad tik dėl to, kad jų buvo ir blogų, vėliau nutiko tiek daug gerųjų.

Aš labai mėgstu rašyti, vis dažniau galvoju kodėl? Ar kad pats darbas skatina, ar kad patinka parašius tuo metu "pasiekti" to, ko norėjau? Komentaro, reakcijos, atsiliepimo, pagyrimo, papeikimo, patarimo... Ir tada prisimenu! Gal dėl to, kad baigiau Lietuvių filologiją ir režisūrą, gal dėl to, kad mokytojai patikdavo mano rašiniai, gal dėl to, kad nuo vyro gavau dovanų senovišką spausdinimo mašinėlę? Ir vis dar nebandžiau:)  Nelaikau savęs gera auklėtoja, tokia net nesu pagal savo įgytą specialybę. Laikau save "geros atmosferos palaikytoja" :)) Juokingai skamba, taip?

Valstybiniuose darželiuose auklėtoja rūpinasi vaikais, privačiuose darželiuose, ar tokiose studijose, kaip mūsų, auklėtoja apima viską. Čia nėra jokio tėvelių komiteto, jokio atsakingo asmens, už kažką. Čia didesnė lankymo laisvė, atėjimo ir išėjimo laiko pasirinkimas, todėl būna, kad kiti net nesusitinka.

Pamenu, viena mama pakvietė visą darželio grupę į savo mergytės antrąjį gimtadienį, kvietimu  pasidalijo tėvelių grupėje... Ir atsimenu kaip šiandien, nesureagavo niekas:)! NIEKAS! O ta mama liko nustebusi ir tikai nusivylusi! Viskas labai paprastai paaiškinama, tėveliai tarpusavy nepažįstami, vaikai dar maži, kad papasakotų su kuo darželyje sutaria, tai iš kur jie norės leisti savo vaiką į tą gimtadienį? O tada viena mama nuėjo! Sako, o kodėl gi ne? Džiaugėsi, žaidė, dalyvavo ir nuo laiko pradėjo bendrauti. Nuo to laiko supratau ir aš, kad mes turime bendrauti ne tiek, kiek reikia tėvelių grupėje "palaikindami" savo ar kito vaiko nuotraukas ir išreikšdami jausmus komentaruose, o susitikti ir bendrauti gyvai :)

Taip pat nuo to laiko studijos taisyklėse atsirado paskutinis ir bene svarbiausias sakinys BENDRAUTI, DRAUGAUTI IR TOBULĖTI KARTU. Kaip visiems juokaudama sakau, juk su vaikinu nepradėsi iškart draugauti, prieš tai reikia daug bendrauti, tada draugauti, o vėliau tobulėti kartu. Ir šių žodžių negalima sukeisti vietomis. Gausis nebe ta istorija.

Mes su tėveliais stengiamės susitikti po studijos darbo laiko ir tiesiog gerti kavą ir arbatą. Kalbėtis. Retai, bet stengiamės. Valgyti atsineštus pačių keptus skanėstus, taip Giedre? Paskui pasakius, kad neškitės viską namo išgirsti - tai suvalgysit rytoj prie kavos! Kiekvieną kartą sako ta patį:) Tai dabar jau vaišes po lygiai į maišelį ir namo! Bet temos būna skirtingos, jos būna kitokios. Akcentuoju, kad kalbėtis turime ne apie vaikus, ne apie jų kasdienybę, o apie tai, kuo gyvenam mes kiekvieną dieną be darželio ir vaikų! Ar jau nebėra apie ką kalbėtis, kai vaikai atsiranda? YRA. Tai apie tas istorijas, kurios nutiko prie kavos, apie tas istorijas, kurios po to privertė kartu išgerti ne vieną puodelį kavos ir daug šnekėti. Apie istorijas, kurios tęsiasi, nors darželio jau nebelanko. Apie viską, kas gyvena manyje, kviesiu skaityti mano straipsniuose "10 kartų atgal". Skaitysi? :)

Ir beje, aš tikrai žinau, kad mes jau visi seniai kartu gėrėm kavos!

Toma Beržonskienė, netobula auklėtoja 

https://www.facebook.com/minimukai/