Rytas. Vaikas lekia prie kalendoriaus. Apsidžiaugia, kad rado dovaną,
išvynioja ir pradeda rėkti: "NE TOOOOO UŽRAŠIAU....JIS NEMOKA SKAITYTI".
Tėtė per daug nesigilina į "pasaulinę problemą" ir siūlo priglausti užrašinę.
Vaikas pareiškia, kad neatiduos, nes anglų mokyklėlėje ji jam bus reikalinga.
Tai kaip ir reikalinga dovana?
Vakara (tik vakare) vaikas perskaito užduotėlę. Ir ją taip supranta, nors buvo žodis "DRAUGAS" (pati rašė).
Po visų atliktų darbelių bandome spręsti drauge "pasaulinę" problemą, kodėl Olafas neįvykdė šio prašymo.
Gal Olafas nerado pirkti? Gal nesuprato kas parašyta? Gal manė, kad užrašinė vaikui labiau reikalinga, nes senoji jau prirašyta? Gal vaikui užtenka vieno viengubo penalo? Gal Olafas neturėjo tiek pinigėlių? Gal, gal, gal...
Tad po labai ilgų diskusijų bandėme atsiprašyti Olafo, nes galbūt jį įžeidėme ir net nepadėkojome už rūpestį.
Dar pabandėme raštelyje ištaisyti klaidas, nes galbūt Olafui nepavyko išsiaiškinti ko iš tiesų vaikas prašo... O gal tiesiog reikia kantrybės ir jei ne šįmet, tai kitąmet bus tas išsvajotas penalas? O gal per dideli reikalavimai? Gal tiesiog tokių niekas negamina?
Tad tiek pas mus buvo liūdesio ir darbo. Darbo...aiškinant.
Ajajai, ir Olafai ne visagaliai :-)