Kaip ir kiekvieną kartą, kai su Deimante bandome planuoti išėjimą tvarkyti reikalų, aš apsvarstau dvi alternatyvas: eikime ir tvarkyme reikalus abi, o gal visgi palaukime, kol tėtis grįš ir aš viską sutvarkysiu išėjusi viena. Aš nežinau, kaip jaučiasi kitos mamos, bet aš kaskart išvažiuodama su vežimu iš už savų namų sienų ribų, vis dar jaučiuosi droviai, nedrąsiai ir nejaukiai. Taip lyg būčiau vienintelė pirmakartė mama visoje Lietuvoje bijanti net menkiausio savo kūdikio virktelėjimo viešumoje.
Pamaitinu Deimantę (bent dvi valandas ji neturėtų reikšti man jokių pretenzijų dėl alkio), išskubame į paštą, o pakeliui aš dėlioju mintis apie tai, kad tik ji nepravirktų. Pašto skyrių pasiekiame ramiai, bet jau matau, kad mano kūdikio veidas netrukus ims byloti kai ką kito. Kaip tyčia (o gal ir netyčia), pašto darbuotoja nerodo iniciatyvos mane aptarnauti skubiau, bet, laimei, siuntą išsiųsti pavyksta sklandžiai. Garsiai Deimantei pasakau, kad reikalas sutvarkytas, bet ji čia pat ima muistytis, verkšlenti, kol galų gale jos verksmas net aidi. Pirmąkart per visą šį motinystės laiką esu priversta ją iškelti iš vežimo, viena ranka ją nešti, o kita stumti vežimą. Žinoma, prasilenkiam su keletu mamų, kurios ramiausiai stuma savuosius mažylius ir bent kaip man atrodo iš savo perspektyvos piktinasi, kad aš nesugebu nuraminti savo vaiko. Kai atsiduriame vienoje iš didžiausią automobilių srautą, o tuo pačiu ir užterštumą, turinčioje gatvėje, aš suprantu, kad toliau Deimantės negaliu nešti rankose, paguldau ją į vežimą ir ji ima klykti nesavo balsu. Tramdausi, bandau nekreipti dėmesio, juk kiek galėjau jau laikiau ją rankose. Likus dešimčiai minučių iki namų, ji ima ir užmiega. Nusprendžiu, kad dar galime pabūti kieme ir privažiavusi prie vaikų žaidimų aikštelės atsisėdu ant suoliuko visai tėvų ir vaikų auditorijai atsukusi nugarą – nesijaučiu pasiruošusi prisijungti prie jų būrio.
Pribėga mergaitė. Turbūt ketverių-penkerių metų. Ji paklausia, koks kūdikio vardas, koks mano, mano vyro vardas. Paklausia, kodėl ant vežimo prikabintas pingvinas. Aš jai viską papasakoju, pataisau, kad tai ne pingvinas, o varna, paklausiu jos vardo. Tada ji įsidrąsinusi apeina vežimą, pasistiebusi pažiūri į lopšio vidų, pradeda klausinėti, kam tas mygtukas esantis vežimo rankenoje. Pasiduodu žaidimui su ja leisdama kartu su mano pagalba reguliuoti vežimo rankenos aukštį. Vėliau ji pastebi kitą žaislą ir ima čiupinėti savo rankomis. Priėjęs tėtis ją sudrausmina, bet ji neklauso. Paraginu ją klausyti tėčio, bet ji toliau daro savo, o tėtis su šypsena veide konstatuoja, kad dabar tai ji jau nieko neklauso – tik diržo. Aš pasijuntu kalta dėl šių jo žodžių ir atsiradusią tylą pertraukiu pasakydama mergaitei, kad ji dar ne tokia stipri, jog galėtų be pagalbos reguliuoti tą rankeną. Tačiau mergaitė prieštaraujančiai atrėžia, kad ji stipri. Aš jai atsakau, kad gal tuomet ji būsianti sportininke, jei yra tokia stipri. O ji tik patylėjusi pažiūri ir atsako: “Aš būsiu mama.”
Dvidešimt devynerius metus esu mama, dvidešimt aštuonerius metus esu sesuo, dvejus metus esu žmona, o dabar penkiolika savaičių esu mama. Kai pagalvoji, kiek skirtingų vaidmenų mes sugebam per savo gyvenimą atlikti… Aš nežinau, kokiais auklėjimo metodais vadovaujasi ir kokį gyvenimą gyvena ta šeima, kurioje auga ta prie smėlio dėžės sutikta mergaitė, bet ji nuostabi jau vien dėl to, kad būdama tokio amžiaus supranta buvimo mama reikšmę.
Kaip ir žadėjau praėjusiame savo blog’o įraše, šįkart ketinu jums papasakoti apie Deimantės apsilankymą pas neurologę, bet pirmiausia pradėsiu savo pasakojimą apie kitus penkioliktosios savaitės potyrius.
Kūdikio miego variacijos
Kitaip nei miego variacijomis to ir nepavadinsi! Penkioliktosios savaitės pirmadienio rytą pabudome kaip niekad vėlai – beveik devintą valandą ryto vietoj įprasto pabudimo šeštą ar septynios trisdešimt. Tokiu laiku sau keltis galėjau leisti tik besilaukdama. O dabar dažnai savo vyrui, kuris į darbą keliasi šešios trisdešimt, juokaudama sakau, kad mama į darbą keliasi anksčiau nei tėtis. Tikėjausi, kad ir kitą rytą Deimantė pabus apie devintą valandą ryto, bet ji pabudo savo ankstesniuoju laiku.
Apie dienos miegą sunku ir ką beparašyti, nes Deimantė dienos miego tiesiog neturi. O jei ir turi, tai snūsteli penkias minutes po maitinimo ir viskas. Bet aš dėl to nesijaudinu, matyt, išmiegodama visą naktį ji kompensuoja dienos miego trūkumą. O kad kartais dieną ji tikrai nori miegoti yra akivaizdu iš besimerkiančių akių, žiovulio, zirzėjimo pereinančio į verkimą. Panašu, kad tokio amžiaus kūdikiui sunku užmigti pačiam. Per visą šį laiką man tik kartą teko matyti kaip Deimantė be jokių pastangų ją migdyti tiesiog ėmė ir užmigo.
Lopšinės dainavimas, sūpavimas, plaukų džiovintuvo garso naudojimas kartais palengvina mano pastangas padėti Deimantei užmigti, bet būna dienų ir vakarų kaip tyčia, kai tikrai nebežinau ko griebtis. Šios savaitės vieną vakarą, nesisekant kovoti su Deimantės noru miegoti, pasiryžau išbandyti Mocarto muziką. Nepaisant to, kad pati kone greičiau užmigau, Mocarto melodijos pasiteisino ir mano kūdikis, po keletos minučių buvimo sustingusiomis akimis, užmigo. Pamaniau, nejaugi čia ir bus ta panacėja gelbėjanti migdymo atvejais. Toli gražu, tai buvo tik atsitiktinumas ir jau kitą vakarą Mocartas nesuveikė. Teko grįžti prie plaukų džiovintuvo garso, kuris vis dar turi galią užmigdyti.
Apibendrindama šias miego variacijas paminėsiu, kad per visą savaitę tebuvo viena diena, kai Deimantė dienos metu miegojo du kartus po dvivalandas ir vieną kartą vieną valandą be jokių specialių migdymo ritualų – tiesiog po žindymo. Džiaugiamės, kad nakties miego kol kas netrikdo niekas. O „kol kas“ todėl, kad nežinau kaip bus, kai ims kaltis dantukai.
Tobulėjanti kūdikio kalba
Niekada negali žinoti, kokiomis aplinkybėmis kūdikis ims ir nustebins kažkuo nauju. Šią savaitę turėjau apsilankyti Sodroje. Pati nevairuoju, todėl teko prašyti vyro paslaugos. Palikusi Deimantę ir vyrą ant automobilio galinės sėdynės grįžusi nesitikėjau būti kuo nors nustebinta. Na, išskyrus tuo, kad Deimantė eilinį kartą atpylė, kad jai pabodo būti nevažiuojančioje mašinoje, todėl ėmė verkšlenti. Taigi grįžusi savo ausimis išgirdau tokį garsą, kurio iki šiol iš jos lūpų nebuvau girdėjusi. Deimantė užriečia liežuvį iš abiejų pusių, jį stumia į priekį ir išleidžia prikimusį, sodrų garsą. Kitos dienos rytą susirašinėdama su draugėmis paminiu, kad turbūt Deimantė išmoko burkuoti. Žinoma, jos kaip ir aš nelabai supranta, kas tas burkavimas. Aš bandau paaiškinti pasakodama, kad tas kalbėjimas primena prekybos centro reklamą, kai reklamos veikėjas taria „Nordika“. Visą tą dieną ir dar kitą dieną buvo taip malonu klausyti šito naujo garso. Dabar jau įpratome prie to garso kaip savaime suprantamo. Ir tikrai tas garsas kaip balandžio burkavimas, bet gal tik man taip atrodo, o iš tiesų tai nėra kūdikio burkavimas.
Į naujų garsų sąrašą šią savaitę įrašėme ir giliai iš gerklės skleidžiamą „kgh“, spontaniškus spygavimus, negirdėtus pasakymus mūsų girdimus kaip „nea“, „mam“. Deimantė retai, bet, atrodo, jau bando krykštauti vis dar šykštėdama savo kūdikiško juoko, kurio mes taip kantriai laukiam.
Vizitas pas neurologę
Trečiąjį mėnesį per apsilankymą pas pediatrę gauname siuntimą pas neurologą. Siuntimo lapelyje kažkas neįskaitomai įrašyta apie asimetriją, įskaitomai apie padidėjusį raumenų tonusą ir kėlimąsi į vieną pusę. Pediatrė savo iniciatyva išrašo tą siuntimą paminėdama, kad tai yra dėl viso pikto, bet man tai panašu į privalomą vizitą.
Grįžusi namo puolu nagrinėti informaciją internete apie raumenų tonusą, niekaip negaliu suprasti, kodėl pediatrė nepasidalino jokiais pastebėjimais dėl tonuso per pirmųjų dviejų mėnesių apsilankymus, o dabar, kai kūdikio tonusas jau turėtų būti susinormalizavęs, abejoja dėl normalaus tonuso ir siunčia pas neurologę. Kita vertus, džiaugiuosi, kad turėdama net menkiausių dvejonių pediatrė siūlo kreiptis į specialistus.
Paminėsiu, kad per visą tą laiką nuo gimimo tokį nerimą keliantį apsilankymą pas gydytojus turėjome dar tada, kai gavome laišką iš Medicininės genetikos centro. Tas laiškas informavo, kad mūsų naujagimiui dėl abejotinų rezultatų tyrimų rezultatų įvertinti/atlikti nepavyko, todėl buvome prašomi atsiųsti dar vieną tyrimo kortelę su krauju iš kulno tyrimui pakartoti. Tuokart pakartotinio laiško dėl tyrimo dėl paveldimųjų medžiagų apykaitos ligų nebegavome. Nusiraminome.
Nei aš, nei vyras sveikata nesiskundžiame, netenka lankytis pas gydytojus specialistus, tad mes neįsivaizduojame, kokios registravimosi eilės. Panašu, kad greitu metu gauti vietą Deimantės patikrai pas neurologą valstybinėje įstaigoje nepavyks. Draugių, auginančių vaikus, imu teirautis rekomendacijų dėl neurologės pasirinkimo. Išsirenkame privačią kliniką, laiką vizitui gauname jau kitą dieną. Tą dieną kaip įprastai Deimantė nenusiteikusi miegoti, aš imu jaudintis, kaip seksis pas gydytoją, jei nuvešim neišsimiegojusį vaiką. Kaip tyčia pakeliui pas gydytoją Deimantė užmiega. Aš bandau ją žadinti kalbindama, visaip judindama jos rankas, o ji nereaguoja. Tuomet dar labiau imu jaudintis, kad gydytoja negalės tinkamai įvertinti jos būklės, jei ji ir toliau miegos. Galų gale atsidūrusi gydytojos kabinete Deimantė pramerkia akis ir šypsosi.
Gydytoja paklausia, ar lankomės tik dėl to, kad mus pačius kažkas neramina ar dėl pediatro paskirto siuntimo. Patikinu, kad iki tol, kol gydytoja nepaskyrė siuntimo, patys jokių nusiskundimų neturėjom. Toliau neurologė pasidomi apie mano nėštumo ir gimdymo eigą, paklausia, kokį įvertinimą Deimantė gavo pagal Apgar skalę, kur gimdžiau ir imasi echoskopijos. Echoskopu ištiria Deimantės galvą. Viskas gerai. Parodo nežymų baltos spalvos darinį, kuris, ko gero, susijęs su mano aukštu spaudimu, buvusiu nėštumo metu, tačiau patikina, kad tai nieko blogo. Pakomentuoja, kad tinkamiausias laikas atlikti rezultatyvią kūdikio galvos echoskopiją yra iki tol, kol momenėlis dar neužaugęs. Po to rekomenduotina pas neurologą apsilankyti septintąjį mėnesį ir vienerių su puse metų. Man pasidaro ramu. Tik pagalvoju, kokia visgi svarbi nėštumo ir gimdymo eiga jau gimusio kūdikio vystymuisi. Atrodo, gimė kūdikis, gavo gerą įvertinimą ir galvoji, kad toliau taip pat bus viskas gerai.
Po echoskopijos neurologė išrengusi Deimantę apžiūrėjo jos judesių (rankų, kojų, galvos) raidą. Deimantės išsivystymas atitinka jos amžių, tačiau gydytoja konstatavo nežymų raumenų tonuso sutrikimą, kurį galima koreguoti mankštomis. Neurologė rekomendavo taisyti padėtį, nes Deimantė labiau krypsta į vieną pusę ir sekti jos raidą. Mankštų pas kineziterapeutą neskyrė, tačiau parodė, kokiais pratimais turėčiau pati kas dieną mankštinti savo kūdikį. Dabar kas dieną Deimantei sakau: „Kairė ausis prie kario peties“ ir koreguoju jos padėtį. Pripažinsiu, tokia Deimantės kūno asimetrija, ko gero, mūsų su vyru netinkamos kūdikio priežiūros rezultatas. Visus tris mėnesius mes Deimantę nešiojome ta pačia poza, t. y. persimetę ją per tą patį petį.
Kūdikio žaidimai
Po apsilankymo pas neurologę į Deimantės dienotvarkę įtraukėme rytinę mankštą. Panašu, kad kol kas ji tai supranta kaip žaidimą ir leidžiasi būti mankštinama. Be to, Deimantė ima atrasti žaidimo džiaugsmą jau drąsiau apkabindama, liesdama, barškindama, įsidėdama į burną savo žaislus. Taip pat ji mėgsta įsikibti į rūbus, glostyti mane žindymo metu. Jei gulėdama ant nugaros turi į ką įsikibti, pavyzdžiui, į po ja patiestu užklotu, ji juo užsidengia veidą arba kišasi į burną. Nešiojama ant rankų tarytum sąmoningai savo rankomis ji liečia mano kaklą, žinoma, nevengdama skaudžiai įsikibti į plaukus.
Šešioliktoji Deimantės savaitė prasidėjo pirmadienį, todėl kol kas negaliu anonsuoti iš anksto, ką papasakosiu kitame savo įraše, bet tikiuosi, kad pokyčių bus.
O čia keletas nuotraukų, užfiksuotų per penkioliktąją savaitę:
Pamenu aš irgi bijodavau, kad vaikas viešai verkti nepeadėtų, nes galvojau, kad nesugebėsiu nuraminti. Dabar bihau, kad lradės rėkti parduotuvėje viską čiupdamas iš lentynų ☺...Tad vienosbaimės keičia kitas. Dėl miego, tai dusireguliuos ilgainiui, mūsiškus irgi prastai miegodavo. Užmigdyti pavykdavo, bet jei tik aš sugalvodVsu pasitraukti, išlipti iš lovos, iškart akys būdavo stačios. Net ir dabar kai 1.7 m. Išmiega vienas tik valandžiukę, o paskui prabunda, jei manęs nėea šalia, o hei sėdžiu, tai ir dvi, tris valandas pamiega ☺