Įsibėgėjus šešioliktajai mano kūdikio raidos savaitei, ne juokais buvau bepradedanti manyti, kad neturėsiu jums ką naujo papasakoti. Visgi savaitės įvykiai susiklostė taip, kad turiu kuo pasidalinti. Jei šis mano blog’o įrašas yra pirmasis, kurį jūs skaitote, priminsiu, jog esu pirmakartė mama ir savo įrašais siekiu papasakoti apie kūdikio vystymąsi per savo mažylės patirtį. Skaitydamos mano įrašus būtinai turėkite galvoje tai, jog tam tikri vystymosi dėsningumai yra būdingi visiems kūdikiams, tačiau kiekvieno kūdikio raida yra labai individuali.
Kūdikio bičiulystė su vaikais ir namų aplinka
Ši naujoji Deimantės raidos savaitė gretinant ją su ankstesniąja savaite, kiek jau spėjau užsiminti, prasidėjo be jokių aiškiai pastebimų pokyčių. Pirmadienį svečiuose sulaukėme Deimantės antros eilės pusseserės (šeštokės) ir jos draugės (ketvirtokės) apsilankymo. Turiu pripažinti, kad jos yra bene didžiausios Deimantės mylėtojos. Deimantės antros eilės pusseserė netgi pasižadėjimą (žr. nuotrauką) išleisti mus, tėvelius, papramogauti yra įteikusi per pirmąjį Deimantės lankymą. Toks pasižadėjimas su perspektyva labai gera dovana: laikui bėgant tikrai norėsis skirti laiko tik sau ir vyrui. Man sentimentalu tai, kad kai gimė mano pirmos eilės pusseserės mergaitė, aš buvau toji, kuri šiek tiek pagelbėjau savo pusseserei ją prižiūrint pirmaisias mėnesiais, o dabar ta užaugusi mergaitė gelbsti man prižiūrint mano mažylę.
Apie Deimantės draugystę su vaikais pasakoju ne šiaip sau. Ketvirtąjį mėnesį kūdikiai ima domėtis kitais vaikais. Įsitikinau, jog Deimantė išties nebijo, priešingai, įdėmiai žvalgosi, šypsosi, guguoja, kai ją kalbina, liečia vaikai. Kadangi Deimantė – pirmasis mūsų vaikas, aš neįsivaizduoju, kaip kitose šeimose vyresnieji vaikai reaguoja į gimusį vaikutį, bet suprantu, kad kitų vaikų buvimas suteikia kūrybiškumo kūdikio priežiūrai. Štai, Deimantės antros eilės pusseserė kartu su savo drauge visiems Deimantės žaislams sugalvojo vardus. Pati to nebūčiau sugalvojusi, bet dabar mano ir Deimantės kasdienis ritualas – apeiti kiekvieną žaisliuką, pasikreipti į jį vardu, pakalbinti. 
Būdama su Deimante aš stengiuosi daug kalbėti, dainuoti (ypač gelbsti elementarūs prasidainavimo pratimai, kuriuos turbūt kiekviena prisimename iš muzikos pamokų mokykloje ar kitų lankytų muzikos užsiėmimų) ir drauge su ja tyrinėti namų aplinką, ją apibūdinant žodžiais. Juk tai vienas iš būdų vystyti kūdikio kalbą. Jei su savo kūdikiu kalbėsite ir jį kalbinsite nuolat, pastebėsite, kaip greitai vienas ar kitas namų aplinkos elementas taps jūsų kūdikio atpažįstamu bičiuliu. Štai virš Deimantės lovytės esame pakabinę Sigutės Ach piešinį „Svajojantis angelas ir vakaro arbata“. Aš vis Deimantei pasakoju, koks ištroškęs tas angelas, kaip jis nesidalina arbata su Deimante, o Deimantė klausosi, įdėmiai stebi, o kai kitąkart prieiname prie to piešinio, ji ir be mano žodžių pažiūri ir šiepiasi iki ausų.
Mano kūdikio domėjimasis televizoriumi taip pat ėmė ryškėti šią savaitę, tačiau kol kas vengiame leisti žiūrėti į ekraną. Ateityje, manau, kontroliuojamas televizijos žiūrėjimas vaiko raidai gali turėti ir teigiamos įtakos, pavyzdžiui, lavinant taisyklingą kalbą. Savo poreikiui žiūrėti televizorių atradau alternatyvą – mano mėgiamas kanalas yra transliuojamas internetu, tad, užuot įjungusi televizorių, įsijungiu kompiuterį ir tokiu būdu galiu užsiimti su Deimante bei klausytis televizijos vienu metu.
Miegas ir žindymas
Savo įraše apie penkioliktąją raidos savaitę nemažai pasakojau apie Deimantės nemiegojimo įprotį dieną. Šįkart taip pat turiu pastebėti, kad Deimantės miegas dieną išlieka chaotiškas – vienas-trys kartai, trunkantys trisdešimt minučių (jei tai trys kartai) ar valandą (jei tai vienas kartas). Tiesa, imu galvoti, kad aš bijodama Deimantės verksmo tiesiog pati neleidžiu jai užmigti puldama ją verkiančią iš karto imti ant rankų. Porąkart, atpažindama noro miegoti ženklus, leidau sau verkiančio savo vaiko neimti ant rankų (jose vis tiek nenurimdavo), sėdėjau, žiūrėjau, dainavau ir laukiau kuo visa tai baigsis. Abu kartus paverkusi keletą minučių ji užmigo. Skauda širdį matant, kaip kūdikis verkia, ir nesugebėti jo nuraminti. Nesinorėtų galvoti, jog kūdikis užmigo išvargęs nuo verkimo. Vadovėliuose aprašoma, kaip atpažinti, ką kūdikio verksmas reiškia, bet man skirtingo verksmo paslaptys telieka neatpažintos – kol kas pažįstamas tik noro valgyti verkimas ir noras miegoti (akių trinimas, žiovulys, zirzimas pereinantis į verkimą).
Plėtodama kūdikio verksmo temą norėčiau užsiminti, jog vienoje Facebook grupėje teko matyti pasidalintą įrašą, kuriame atkreipiamas dėmesys į bestseleriu tapusią knygą. Toje knygoje rekomenduojama vaiko neimti į rankas net tuo atveju, jei jis klykia iki vėmimo. Nesu skaičiusi tos knygos, todėl nežinau konteksto, kodėl toks siūlymas pateikiamas toje kygoje. Manyčiau, jog dažnas kūdikio verkimo ignoravimas niekaip negali garantuoti sėkmingos kūdikio raidos, todėl pati geriau jau imu savo kūdikį į rankas, nes bent jau šiuo Deimantės vystymosi laikotarpiu mano rankos jai yra geriausias nusiraminimo būdas net ir tuomet, kai jos verksmas nenutyla. Kita vertus, net negalėčiau skųstis, jog Deimantė yra „sunkus“ kūdikis. Priešingai, kuo toliau, tuo labiau ji man atrodo meili, draugiška, linksma.
Šioji šešioliktoji Deimantės savaitė leido prisiminti jos naujagimystės naktis. Du mėnesius mano kūdikis išmiegodavo visą naktį be nubudimo, bet šios savaitės pabaigoje Deimantė pradėjo keltis du-tris kartus per naktį. Guodžiu save tuo, kad kėlimosi naktį priežastis yra noras valgyti, todėl pažindžiusi ją ramiausiai paguldau atgal į lovytę ir ji toliau miega. Taigi, vietoj įprastais tapusių aštuonių žindimų per visą parą Deimantę pradėjo tenkinti dažnesnis valgymas, todėl per parą tenka žindyti dešimt-vienuolika kartų, kurių trukmė labai įvairi, t. y. nuo dešimties iki keturiasdešimties minučių.
Svečiai namuose ir dovanos
Antroje savaitės pusėje Deimantė sulaukė tetos iš užsienio, kuri labai stengėsi dėl dovanų Deimantei. Dar prieš planuodama parvykimą į Lietuvą teta vis klausdavo, kaip Deimantė paaugo. Mūsų visų nuostabai teta labai išmoningai supakavo kiekvieną dovaną į dovanų popierių soformuodama saldainio formą ir visus „saldainius“ surišdama į vieną didelę dovaną. Dovanų išpakavimą pasilikom jau išvykus viešniai kitą dieną. Žinokit, koks puikus užsiėmimas išpakuoti tokias dovanas. Per visą dieną drauge su Deimante taip ir pakavom – tai vieną saldainį, tai kitą. Ir man nereikėjo papildomai galvoti, kuo paįvairinti mūsų dieną, ir Deimantei tai buvo naujas įspūdis – išpakuoti, o po to išvysti kas slypėjo pakuotėje (žr. nuotrauką).
Didieji apsivertimai
Sąmoningai tuos Deimantės apsivertimus vadinu didžiaisiais todėl, kad jie pirmieji. Savaitės pabaigoje po ketvirtadalio valandos, kurį kasdien skiriu Deimantė mankštai, palikau ją gulėti ant pilvo. Ji taip gulėdama tik susvirduliavo, op... ir nuo pilvo persivertė ant nugaros. Pamaniau, kaip puls vaikutis rėkti po tokio naujo išbandymo, o ji lyg niekur nieko pakraipė galvą ir tiek. Aš, žinoma, su nekantrumu laukiau ir tikėjausi, kad dabar tokie vartymaisi jau bus nuolatiniai, bet daugiau nuo pilvo ant nugaros ji nebesivertė. Kitą dieną jau labiau tikėtai, nes jos pastangos gulint ant šono buvo labai akivaizdžios, Deimantei pavyko persiversti nuo nugaros į kairę pusę. Bet tai irgi tebuvo vienkartinis apsivertimas. Žinoma, dabar suprantu, kad apsivertimas ant pilvo įvyko spontaniškai ir turbūt iš inercijos po mankštos, bet apsivertimas nuo nugaros ant pilvo jau tikrai panašus į sąmoningą vertimąsi.
Kitame įraše pasidalinsiu septynioliktosios savaitės įspūdžiais. Tiesa, rytoj Deimantė pradeda savo aštuonioliktąją savaitę ir laukia keturių mėnesių sukakties.
