Per devyniolika savaičių įsitikinau, kokia svarbi mano kaip mamos emocinė būklė tam, kad galėčiau užtikrinti darnią kūdikio raidą. Neslėpsiu, pirmosiomis savo kūdikio savaitėmis dažnai jausdavausi esanti priemone pagrindiniams Deimantės poreikiams patenkinti. Ir, iš tiesų, tos pirmosios savaitės buvo labai patogios: pamaitini, pakeiti sauskelnes, kūdikis ilgai ir daug miega, todėl galėjau laiko skirti sau maloniai veiklai ar tiesiog poilsiui. Bet juk kūdikio vystymasis negali apsiriboti vien tik pagrindinių poreikių patenkinimu ir kuo sparčiau bėga kūdikio savaitės, tuo daugiau mama turi užsiimti su kūdikiu ir tapti pagrindiniu jo „žaislu“. Tuomet supranti, kad ir laiko sau nebelieka, o laiminga būti vis tiek nori. Ir kad ta laimė būtų ne tik gimusi nauja laimė – kūdikis – bet ir kitos laimės. Šį savo įrašą noriu skirti pasakojimui apie tai, kas mane džiugina ir suteikia laimės šalia kūdikio auginimo, t. y. kas duoda tų jėgų, kurių pagalba pavyksta pozityviai žvelgti į į kiekvieną naują kūdikio dieną ir padėti jam vystytis.
Tiesa, pirmiausiai, prieš pradedama pasakojimą apie tai, kas man suteikia laimę, noriu įvardinti keletą Deimantės raidos per devynioliktą savaitę aspektų:
- tardama garsą „br...“ gausiai seilėjasi (ankstesnę savaitę ji pati šio garso tarti nesugebėjo, bet toks garsas girdimas iš mano lūpų jai kėlė šypseną);
- domisi grojančiais žaislais ir ieško žvilgsniu juose šaltinio iš kur sklinda garsas (anksčiau taip pat žaisdavo su garsą skleidžiančias žaislais, bet į jų skleidžiamą garsą dėmesio nekreipė);
- visaip (sau už galvos, į šonus) mėto žaislus;
- nors jau moka verstis nuo nugaros ant pilvo per abi (kairę ir dešinę) puses, būna dienų, kai visai nesivarto;
- netaria jokių aiškių balsių ar priebalsių, kalbėjimas primena paukščių čiulbėjimą; daug spygauja;
- tebesikelia (2-3 kartus) nakties metu valgyti; žindymų skaičius per parą tebesvyruoja nuo 10 iki 12 kartų;
- būdravimo metu yra linksma, gali žaisti viena, nepyksta, jei pasišalini ir palieki ją vieną;
- bent kartą dienos metu užmiega ilgesniam laikui (1-2 val.).
Na, o dabar norėčiau tęsti pasakojimą apie tuos mane džiuginančius dalykus.
Vyro pagalba. Grįžęs po 12 val. darbo dienos mano vyras savo noru dalyvavo gimdyme, trukusiame 15 val., tuomet 2 paras ligoninėje uoliai lankė, rūpinosi mano mityba, suprasdamas, kad ligoninės maisto nepakanka, grįžus namo taip pat ėmėsi pagelbėti kūdikio priežiūros situacijose (sauskelnių keitimas, maudymas, užmigdymas, nuraminimas ir t.t.). Tai leido suprasti, kad aš nesu viena. Būta situacijų, kai jis be žodžių suprasdavo, jog aš jau netenku kantrybės ir pats be panikos mane pakeisdavo. Tiesą pasakius, dar kol laukiausi nerimavau, kaip kūdikio atėjimas pakeis mūsų santykius. Labai džiaugiuosi, kad santykiams per šias devyniolika savaičių nebuvo jokio preteksto blogėti.
Moteriška draugystė. Ko gero, kiekviena besilaukianti (ypač pirmąkart) moteris tiek nėštumo metu, tiek artėjant gimdymui sulaukia išskirtinio dėmesio iš giminių ir draugų. Visiems rūpi, kaip būsima mama jaučiasi. Po to, gimus kūdikiui, seka sveikinimų antplūdis, o jam atslūgus, praėjus mėnesiui ar keletui pajunti, kad tas aplinkinių dėmesys mąžta. Neretai ir draugės pamiršta. Savo atveju galėjau baimintis, kad draugės mane pamirš, nes daugelis jų jaunesnės nei aš ir pačios vaikų dar neturi. Bet atsitiko priešingai. Iki šiol turiu draugių, kurios sukūrusios pokalbio grupę per Messenger, rašo man kasdien arba bent kartą į savaitę pasisiūlo užsukti į svečius. Gera jaustis neatstumtai draugių net ir pasikeitus šeimyninei padėčiai.
Sportas. Trejetą metų savo laisvalaikį skirdavau bėgiojimui. Sužinojusi, jog laukiuosi, bėgimą gydytojos patarimu turėjau iškeisti į vaikščiojimą. Vis kirbėdavo mintis, kad susilaukus kūdikio gali nebepavykti atgauti formos ir sugrįžti į bėgimą. Bet vyras kartą pasakė, kad bus taip, kaip norėsiu pati. Pagimdžiusi labai degiau noru kuo greičiau pradėti sportuoti. Apsilankiusi pas gydytoją praėjus 6 savaitėms po gimdymo visgi buvau patarta išlaukti 8 savaites ir tik tada intensyviau sportuoti. Išlaukiau. Įsigyjau naujus bėgimo batelius ir išbėgau. Neatrodė, kad būtų buvusi 9 mėnesių pertrauka. Rugpjūčio viduryje, kai mažylei buvo beveik 3 mėnesiai, jau bėgau pirmose varžybose. Po to sudalyvavau NIKE moterų bėgime. Vėliau vyras pasiūlė išbandyti man naują treniruotės tipą (roll relax) sporto klube. Pats aplink sporto klubą vežiojo vežime mažylę, kol aš sportavau. Žinoma, kad galėčiau sportuoti, aš turiu skrupulingai planuoti dienotvarkę ir dėkoti vyrui, kuris tuo metu pabūna su mažyle.
Fotografavimas. Visada mėgau fotografuoti. Žinoma, dabar Deimantė – pagrindinis mano fotografavimo objektas. Tapusi mama pasidariau dar labiau dėmesinga detalėms. O ir aplinkybės, tokios kaip kad ankstyvas kėlimasis, leidžia užfiksuoti netikėtus kadrus – ryto rūką, Vilniaus padange kylančius oro balionus. Šiemet net ruduo man yra kitoks, kai galiu su pasimėgavimu jį stebėti, fotografuoti išėjusi į lauką drauge su Deimante.
Šį savo įrašą noriu užbaigti mintimi apie tai, kas yra mano laimės idilė. Tai siekis dabar ir ateityje sugebėti derinti šeimyninius, darbinius įsipareigojimus, atrasti laiko sau maloniai veiklai.
