2 Kartas atgal. KAKAVA. KVIETIMAS Į PASIMATYMĄ.

2 KARTAS ATGAL. KAKAVA. KVIETIMAS Į PASIMATYMĄ.

Dvi dienas kovoju su dviem savo norais - skaityti ir rašyti. Šiuo metu viršų ima skaityti. Knygų neskaičius buvau gal ... net nežinau kiek metų, mat per daug jų skaityti reikėdavo mokslams, tai savo malonumui nebeliko nei laiko, nei noro. Kol per vienas atostogas, tiksliau prieš jas, gavau dovanų knygą ir atostogom įsimečiau į lagaminą. Tada dar ir antrą nusipirkau, lyg nujausdama. Per tas atostogas perskaičiau tris knygas. Dvi savo ir vieną vyro. Didžiavausi tuo ir tikrai žinojau, kad grįžusi skaitysiu. Taip mano lentynose atsirado daug perskaitytų ir neperskaitytų knygų, o galvoje daug naujų paslaptingų istorijų.

Man norisi knygas pirkti, tada ji tampa tavo. Gali pasižymėti tau patinkančią frazę, gali sulenkti lapą, gali ją įsimesti bet kur, kažkuria prasme netaupyti. Taip vieną, senokai pirktą knygą, įsimečiau ir į šias atostogas. Tai dabar galvoju kaip greičiau ją „suskaityti“, nors reikia eiti rašyti. Rašyti savo „2 Kartą atgal“. Labai norėjau, kad mano pasakojimai kuo greičiau virstų apsilankymais pas vaikus, kurie jau seniai nebelanko mano studijų ir kurių taip pasiilgau. Bet vis tai tas, tai anas. O va dabar atostogaudama Ukrainoje ir kovodama su didesniu noru skaityti, nei rašyti galvoju, koks turėtų būti mano blogas, kol pas kažką į svečius nuvažiuosiu. Ir prisiminiau!

K A K A V A!

 Toje vietoje, apie kurią papasakosiu, galima geriant kakavą ir kavą perskaityti visą biblioteką! Kažkada ten vieną taip skaniai ir perskaičiau.  Su vaikais ten ėjom ne skaityti (nors tokią mintį irgi  turėjau). Norėjau nusinešti knygą, padėti prie ten jau esančių ir kiekvieną kartą atėjus perskaityti vis po vieną pasakojimą į priekį, po to, kai atsigersim kakavos. Palikti skaityti ir kitiems, ne tik mums bei ant knygos pradinio puslapio parašyti - „Šią knygą skaito Minimukai, dalinamės, skaityk ir Tu“. Turim tokią vieną klaipėdietišką – Akmenukų istorijos, ji ten ir būtų tikusi. Bet nenunešėm knygos - nusinešėm žaislų. Sudėjom į gražią raudoną dėžutę, pridėjom visokių žaisliukų  ir palikom, o dabar vis atėję žaidžiam ir su kitais dalinamės

KUR ČIA MES ĖJOM IR EINAM? KĄ MES TEN VEIKIAM? APIE KĄ AŠ ČIA?

Vasarą, vis eidami prie jūros, vienoje vietoje sutikdavom besidarbuojančius dėdes. Vaikai patenkinti, dėmesio sulaukę, užkalbinti. Dėdės vis kala, deda, neša, apsauginėm tvorom apsistatę, kažką stato. Puikiai pamenu, kaip mūsų mažasis direktoriukas Lukas už tos tvoros jau nuklibenęs buvo. Čia yr, čia jau nėr. Po kiek laiko nei tvorų, nei dėdžių nebeliko. Išdygo pastatas, nedidelis, bet už mus tikrai keliskart didesnis. Kiekvieną kartą einant pro jį, kaip toj pasakoj (čia beje tinka sakyti – kaip toj knygoj), apie Jonuką ir Grytutę, matydavom, kad langai iš meduolių, stogas iš šokoladinių sausainių, tvora iš riestainių... Gerai, neįsijauskim! Ten tiesiog labai skaniai kvepėjo .............K A K A V A!

Studijoje mes dirbam teminių savaičių principu. Vienos savaitės tema buvo ekskursijos. Ėjom į pušyną, kitą dieną ekskursavom po visą pastatą, kuriame įrengta mūsų studija, dar kitą buvom prie tos pačios jūros ir... ėjom į kavinę gerti kakavos. Pasiskambinu internete nurodytu kavinės numeriu, prisistatau, papasakoju ko noriu, rezervuoju laiką ir atsisveikinu. Žinoma dar pasakau, kad mums atėjus nežinai ko gali tikėtis. Gal kokia kėdė ne laiku pasistums, gal servetėlių ant stalo per daug pasirodys, gal kakava kažkam nepatiks, ar patiks labai ir dar kaimyno pasiskolins. Su auklėtoja kiek įmanydamos pasakojam, kaip yra elgiamasi kavinėse. L A B A   D I E N A, TETA. Gražiai sėdėti, neskubėti, nešūkauti, nesistumdyti! Kiek daug tų ne, ne, ne... Bet tai elementarios taisyklės, kurių laikytis kavinėse, ir kitur, reiks ir suaugus, ne tik būnant Minimuko amžiaus.

Nueinam mes į tą kavinę, tvarkingai, laba diena, teta, pasakom, susėdam. Staliukai ten po tris, o mūsų, net nepamenu, gal dešimt. Užimam visus staliukus, patenkinti, laimingi. Užsisakom kakavos, kaip ir buvom telefonu sutarę. Mums ją įpila į mažus puodelius, kaip ir mes patys. Mažos rankos, maži staliukai, mažos kojos po stalu tabaluoja. Svarbiausia – daug kakavos. Kas išmaukia net nė mirktelėjęs, kas maivosi, nes neskanu. Kam išvis pirmas kartas! Daugumai pirmas kartas! Kai tau apie 2 metus, tai bet kokie saldūs dalykai yra tavo pirmi saldūs kartai. Ir tik klest ...............Urtės kakavos puodelis ant B A L T O S  S U K N E L Ė S ir nėbėra! Urtės žvilgsnį atsimenu kaip šiandien! Akys išsipūtė, į auklėtojas tik žiūri ir galvoja O NE. O kakava kur buvus, kur nebuvus puikiausiai į baltą suknelę susigėrė. Kitam kartui jau žinojom, kad reikia puodelius kiek įmanoma toliau padėti ir kiekvienam pagelbėti geriant.

Taip kelis kartus mes ėjom gerti kakavą, kol supratom, kad tai tampa dar viena gražia mūsų tradicija, prie tų visų, apie kurias rašiau praeitam bloge. Susirinkom net pinigus į kakavos fondą, kuris šiuo metu nelabai judinamas guli studijoje.

KAŽKADA PO VIENO KAKAVOS GĖRIMO PARAŠIAU TOKĮ POSTĄ:

 „Gali žiūrėti į tai, kaip į paprastą kakavą, arba kaip į ypatingą!

Gali ją gerti valgykloj, pietų metu, ir gali prie jūros.

Gali galvoti, kad jos skonis per saldus, arba, kad saldu taip, jog prisimeni vaikystę.

Gali kakavą gerti vienas, gali ir su kompanija.

Gali ten nueiti ir negerti nieko, gali tik gerti gaivų jūros orą. O jis juk mums už lango!“

Skanu?

O dabar kai ką kviečiu į pasimatymą šį penktadienį. Tas kažkas užimą didelę dalį mano nuotraukų, kurias jums įkeliu po blogais, tas kažkas dabartinėse nuotraukose puodelių bokštą dėlioja. Tas kažkas man kelis kartus skambino ir siūlė eiti kavos būtent į tą kavinukę! Tas kažkas turi ir fainą draugą, kurį kartu pakviesčiau. Tas kažkas yra tai, ko labai pasiilgau. Jis mane vadina Tonia. Kviečiu į pasimatymą penktadienį. Prie jūros. Galbūt man pavyks ateiti anksčiau ir paskaityti knygą. Ir tikrai ne tą, kuri Ukrainoj man neduoda ramybės, jau bus kita, nes toji pernelyg įdomi, kad taip penktadienio ramiai sulauktų. O tada kviečiu kakavos, iki kol saulė nusileis.

Kakava keliese skanesnė, kava pasimatymuose saldesnė, prie kakavos, sako, ir spurga tinka! Penktadieniais juk galima. O nuotraukų, darytų prie jūros kartu su tavimi labai reikėtų mano 3 Kartui atgal. Ar sutinki ateiti į pasimatymą su buvusia auklėtoja, Tonia?

Netobula auklėtoja, Toma Beržonskienė