Te nesupyksta mielas Marijonas Mikutavičius už pasiskolintą eilutę mano įrašo antraštei iš jo dainos „Pilvas“, bet praėjusi savaitė mano Deimantei buvo tokia ašaringa, kad tie žodžiai labai taiklūs jos būsenai apibūdinti.
Po beveik ištisą savaitę trukusio Deimantės nerimastingumo aš galvojau, kad savaitės pabaigą tikrai vainikuos naujų (viršutinių) dantukų prasikalimas. Sekmadienį pabudau po sapno apie pilną Deimantės burną dantų. Visgi realybėje dantų prasikalimas dar neįvyko, bet bent Deimantės nuotaika tampa lengviau suvaldoma.
Neslėpsiu, mano pačios psichologinė būklė, kai Deimantė tokia nerami, labai suprastėja. Atrodo, iš visų jėgų stengiuosi jai pagelbėti ją nešiodama, jai dainuodama, visaip kalbindama ir linksmindama, dažnai siūlydama žįsti, bet situacija vis tiek išlieka katastrofiška - pozityvų jos čiauškėjimą keičia spontaniškas verksmas. Kiekvieną kartą iš miego ji pabunda su verksmu. Jau net spėjau pasiilgti tų akimirkų, kai randu ją sau ramiai savarankiškai žaidžiančią tyliai pabudus iš miego. Ne miego metu Deimantė nesugeba išlikti rami be mano draugijos net trumpą akimirką.
O čia dar kaip tyčia mano pačios sveikata sunegalavo: kosulys, skaudanti gerklė, sloga. Nors Deimantė iki šiol nesirgo, išskyrus tą slogą, po kurios prasikalė pirmasis dantukas, man pačiai tai jau antras kartas po gimdymo, kai mane pakerta prasta savijauta. Anksčiau, kol neturėjau Deimantės, nejausdavau tokios atsakomybės kaip įmanoma greičiau sveikti. Šiuo kartu kaip įmanydama stengiausi gerinti savo būklę gerdama arbatą iš pusseserės surinkto ir išdžiovinto šalavijo. Jau pasveikau, todėl dar daugiau savo energijos galiu skirti Deimantės irzlumui sušvelninti.
Nepaisant išlietų ašarų, Deimantė savo 32-ąją savaitę man leido pastebėti šiuos dalykus:
- iki šiol gebėdama pašliaužti tik atgal, Deimantė pradėjo gan užtikrintai šliaužti į priekį, o jeigu yra ne ant kietų grindų, o minkštos lovos, bando ropoti (ypač tada, kai nori pasiekti rūpimą daiktą, pvz.; telefoną ar televizoriaus pultelį);
- kitų žmonių pėdos, kojų pirštai tapo Deimantės domėjimosi objektu. Ji prišliaužia ir, jei esu nuogomis pėdomis, tai liečia mano kojų pirštus, o jeigu su kojinėmis – įsikimba į kojinę. Pamenu, kai sykį lankiausi namuose, kuriuose gyvena mažasis ropliukas, jo mama paprašė manęs užsidėti celofaninius ryškiai mėlynus antbačius. Tuomet mažylis taip pat įnirtingai domėjosi mano pėdomis ir tais aksesuarais ant jų;
- kėdžių stumdymas ir bandymas pasiekti kabančius daiktus – tai dar viena veikla, kuria Deimantė užsiima, kai šliaužioja po grindis. Ji bando įsikibti arba į burną įsikąsti kabančius maitinimo kėdutės diržus. Taip pat nebenustembu, kai nuo pastatomos skalbinių džiovyklės ji nusikabina kokį skalbinį;
- džiaugsmingai pasitikti grįžusį tėtį – naujas Deimantės ritualas. Rodos, ji atpažįsta net tėčio rakinamų durų garsą. O įėjus tėčiui pažiūri į jį, atpažįsta, šypsosi, čiauška ir visa spurda maskatuodama savo kojomis ir rankomis;
- Deimantė užsiima mano veidotyra. Kai tik pasiimu ją jos veidu į mano veidą, ji tuoj pat kimba savo rankutėmis į mano nosį, lūpas, o kartais atrodo, kad ne juokais išbadys ir mano akis;
- Deimantės lovytė turi tris aukščio padėtis. Iki šios savaitės ją guldėme ant aukščiausios padėtis, bet įvertinę Deimantės naujus judėjimo pasiekimus, nusprendėme, kad pats metas nuleisti lovytės aukštį per vieną padėtį. Dabar atrodo Deimantė tikrai gali drąsiau elgtis savo lovytėje, o ir mums ramu, kad ji neiškris.
Taigi tokie mano ir mano mažylės praėjusios savaitės skausmai ir džiaugsmai. Ne veltui Marijonas dainuoja, kad skausmą gauni iš karto, o džiaugsmo reiks užsidirbti. Tikiu, anksčiau ar vėliau dantų prasikalimo skausmą pakeis tas nuostabus džiaugsmas rasti naujus Deimantės dantukus. Džiaugsmingos jums visoms ir visiems savaitės. Jeigu ir bus ašarų, tegul būna tai džiaugsmo ašaros.
Labai miela mergytė 😀