33 kūdikio raidos savaitė: kaip aš supratau, kas yra kūdikio čiauškėjimas

Naujosios savaitės pradžią pažymėjo nervingas apsilankymas kartu su Deimante valstybinėje gydymo įstaigoje. Viename iš ankstesniųjų savo įrašų (http://www.mamyciuklubas.lt/moteru-klubas/15-kudikio-raidos-savaite-miego-variacijos-tobulejanti-kalba-apsilankymas-pas-neurologe-ir-dar-sis-bei-tas-45976/) jau pasakojau apie Deimantės vizitą pas neurologę. Tada gydytoja rekomendavo ir vėl pasirodyti per 7-ąjį Deimantės mėnesį. Nors toje valstybinėje vaikų poliklinikoje jau lankėmės pas ortopedą-traumatologą ir tuokart su jokiais nesklandumais nesusidūrėme, šiuo kartu man nerimą sukėlė jau vien tai, kad paskambinusi registratūros darbuotoja pranešė, jog mano užregistruotas vizitas yra atšaukiamas ir pasiūlė pasirinkti kitą mums tinkamą laiką.

Vizito dienos rytą sumąsčiau pasižiūrėti, nuo kurios valandos gydytoja dirba. Pasirodė keista, kad mūsų vizitas yra 15 minučių prieš gydytojos darbo laiko pradžią, o sergu.lt sistema apskritai neberodo nei mano pačios anksčiau registruoto laiko, nei to laiko, kurį pasiūlė paskambinusi registratūros darbuotoja.

Atvykę į polikliniką ir iš registratūros darbuotojos, kuri užmetusi akį į kažkokį rankraštį, kompiuterį ir pacientų korteles lentynose, išgirdę, jog Deimantės kortelė turėtų būti kabinete pas gydytoją, nuskubame ieškoti kabineto. Laikrodis rodo mūsų vizito laiką, o mes vis dar blaškomės nerasdami kabineto – sukdami ratus koridoriumi matome tik didesnius arba mažesnius kabinetų skaičius. Galiausiai paprašau darbuotojos baltu chalatu pagalbos ir ji geranoriškai pasiūlo mus palydėti. Iki kabineto ji mus lydi apie 5 minutes ir papasakoja, kad išeiti galėsime per kitą išėjimą. Aš juokdamasi jai atsakau, kad to paties kelio atgal jau tikrai neberasčiau.

Kai įpuolame į kabinetą, gydytoja dar sėdi tamsoje, aš jai išberiu informaciją apie tai, kad mūsų vizitas buvo perkeltas, o šiandien mes turėjome būti 9:15. Kilsteliu akis į laikrodį – ten 9:35. Gydytoja trumpai atsako, kad mūsų nepriims: pavėlavome, kortelės ji neturi, o ir tuoj bus eilė kito paciento. Aš imu teisintis, kad registratūros darbuotoja mums pasakiusi, jog kortelė kabinete, gydytoja neatrodo nusiteikusi nuolaidžiauti ir aš nebesusivaldžiusi pravirkstu, o mintyse galvoju, kokia aš mama, jei užuot ryžtingai iškentusi susiklosčiusią situaciją savo kūdikio akivaizdoje imu žliumbti kaip mažas vaikas.

Galų gale po diskusijų tarp gydytojos, manęs, mano vyro ir mus palydėjusios darbuotojos gydytoja sutinka apžiūrėti Deimantę, o kai paminiu, kad jau esame kartą lankęsi pas šitą pačią gydytoją privačiame medicinos centre – gydytojos bendravimo maniera pasikeičia. Šitas vizitas man buvo gera pamoka suprasti ir pamatyti, su kokiu nusiteikimu tas pats gydytojas dirba privačios ir valstybinės poliklinikų kuriamomis sąlygomis.

Per vizitą gydytoja atliko Deimantės galvos smegenų ultragarsinį tyrimą ir įvertino jos raidą. Žodžiu gydytoja nuolat kartojo, kad džiaugtumėmės augindami sveiką ir stiprią mergaitę, bet medicinos išraše pažymėjo nedidelio laipsnio raumenų tonuso sutrikimą. Jokių mankštų neskyrė, išskyrus, rekomendacijas sekti raidą ir sumažinti vitamino D vartojimą nuo 3 iki 1-2 lašelių.

Tiesa, aš pasiteiravau, ar normalu tai, kad Deimantė dažnai sukioja savo delnukus ir rankų pirštus. Šitą veiksmą ji atliko ir paties vizito metu. Gydytoja pakomentavo, kad tai semantiniai kūdikio ženklai, kuriais jis gali išreikšti savo nerimą ar kitokią būseną, bet tokie judesiai nieko blogo nereiškia.

Po apžiūros gydytoja prisėdo prie kompiuterio surašyti išrašą. Aprengusi Deimantę gydytojas patarta likau laukti kabinete kol išrašas bus paruoštas. Deimantė, nepaisant mano ašarų, sugebėjo išlikti geros nuotaikos ir nuolat garsiai skleidė kūdikiškus garsus vis kartodama dviskiemenius žodžius (de-de, ma-ma, ne-ne, ve-ve) ir keisdama savo intonacijų garsumą. Netgi bandžiau Deimantę drausminti dėl jos įsismarkavimo savo garsais, nes rodėsi, kad gydytoja negali susikaupti išrašui atspausdinti (spausdino kompiuteru, tuomet garsiai pasakė, kad parašys ranka, bet visgi įteikė spausdintą išrašą). Išraše pažymėta, kad Deimantės galva simetriškesnė, raumenų tonuso asimetrija nežymi, raida progresuoja, pasėdi, stojasi ant keturių, čiauška.

Tokiu būdu iš išrašo man ir paaiškėjo, kas yra tas kūdikių čiauškėjimas. O Deimantė 33-iąją savaitę iš tiesų ėmė daug čiauškėti. Neįprasta, kad pakankamai ilgai trukusį tylos periodą pakeitė toks staigus jos garsinių išraiškų progresas. O įdomiausia, kad visus tuos garsus ji pademonstravo gydytojos kabinete.

33-iąją savaitę sulaukėme ir kitokių Deimantės fizinės raidos rezultatų. Kas skaitote mano įrašus, turbūt pamenate, kaip prieš porą savaičių dalinausi įspūdžiais apie Deimantės mėginimus atsisėsti savarankiškai. Taigi, galiu pranešti kad po dvi savaites trukusių repeticijų Deimantė jau atsisėda visiškai savarankiškai nuo pilvo iš keturių pozicijos. Atsisėdusi išsėdi labai ilgai. Trumpam prigula ir vėl sėdasi. Akivaizdu, kad sėdėjimas jai atvėrė kitokias žiūrėjimo į ją supančią aplinką galimybes. Pastebiu, kad sėdėdama ji net kitaip valdo tuos pačius žaislus. Na, ir dar, manau, turėčiau pasidalinti savo įsitikinimu, kad savarankišką Deimantės atsisėdimą paspartino baseino lankymas.Beje, neurologė užsiminė, kad kūdikiai savarankiškai iš gulimos ant nugaros pozicijos atsisėda apie 11 mėnesį. Kantriai lauksime ir šio Deimantės pasiekimo.

Užsimindama apie baseiną galiu tęsti, kad baseino užsiėmimuose, kuriuos Deimantė pradėjo lankyti visai neseniai (ech, gaila, kad ne nuo 3 mėnesių kaip siūloma), Deimantė taip pat išmoko naują triuką – nerti. Aišku, pirmieji nerimo kartai užsibaigdavo užsikosėjimais, bet jau pavyksta ir gražiai išnerti. Nerimo pratimą praktikuojam ir namie: aš skaičiuoju „1, 2, 3”, tada sakau “neriam” ir apipilu jos galvą dušo srovės vandeniu. Tokioms pratyboms Deimantė nesipriešina. Jai patinka vandens procedūros, kurias visada lydi jos krykštavimas ir čiauškėjimas.

Štai tokios tokialės apie Deimantės 33-iąją savaitę. Na, o aš vyrui leidus ir sutikus tas keletą valandų prižiūrėti Deimantę, šeštadienį sudalyvavau tradiciniame tarptautiniame pagarbos bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“. Bėgdama pasisėmiau emocinės ir kad ir kaip keistai beskambėtų – fizinės – stiprybės.