35 kūdikio raidos savaitė: 8-asis mėnuo. Pasiekimų apibendrinimas

Sausio 29-ąją mano Deimantė pasiekė 8-ojo kūdikiško mėnesio kartelę. Būtų įdomu nujausti, ką žada naujasis 9-asis mėnuo, nes 8-asis viso Deimantės gimimo amžiaus kontekste man įsiminė kaip sudėtingiausias, bet labiausiai atspindintis spartų jos fizinį ir emocinį vystymąsi.

Per 8-ąjį savo mėnesį Deimantės fizinės raidos chronologija pasipildė naujais judėjimo įgūdžiais: išmoko savarankiškai atsisėsti (pirmiausia iš keturių pozicijos, o 35-ąją savaitę ir iš gulimos ant nugaros pozicijos), šliaužimą pakeitė ropojimas (kiekvieną dieną ji ropoja vis toliau ir greičiau), bet įdomiausia dabar – stovėti. Bando stotis visur: lovytėje, ant mūsų miegamojo lovos, šalia spintelių ir net kibdamasi tiesiog į sieną.

Pastatydama daiktų prikrautą dėžę bandau sukurti jai aplinką įsikibimui, bet ta gundruolė neretai prisiartina prie manęs ir akivaizdžiai parodo, kad nori mano rankų į pagalbą atsistoti. Padedu. O kai atsistoja, rodos, amžinybę stovėtų ir savimi gėrėtųsi, bet kojelės dar linksta arba kone į špagato poziciją pereina. Bandau stebėti, ar Deimantė stovėdama nesistiebia. Mano supratimu, pėdą ji pastato teisingai.

Namuose nuo žemesnių lentynų patraukėme daiktus, nuo grindų aukščiau pakėlėme gėlių vazonus, nes šiokio tokio pažinimo Deimantė su tokia aplinka jau turėjo, o dabar norisi labiau užtikrinti jos saugumą.

Šią savaitę Deimantė įtikino mus suprasti, kad viena ir ta pačia veikla ar žaislu jos ilgam nebesudominsi. Tada atsiskleidžia jos nekantrumas, bet tuo pačiu ir atkaklumas. Turim dažnai pasiūlyti vis kažką naujo, nematyto ir nepatirto. Kartais net atrodo, kad ji susierzina, bet kai imi rodyti kažką naujo, ji ir vėl linksma. O anksčiau aš labai dažnai nueidavau paprastesniu keliu - pasiūlydama žįsti. Ir, aišku, nuo verksmų kartais gelbsti žaidimas „Ku-kū“. Kai tik matau, kad Deimantė suirzta, imu su ja žaisti būtent šį žaidimą.

Ji vis dar turi potraukį užtrauktukams, taip pat ji mėgsta stebėti riedančius daiktus, numesti daiktus tam, kad kiti čia pat juos pakeltų. Patinka kelti triukšmą grojant žaisliniu pianinu (o gal labiau trankant rankutėmis į jo klavišus). Džiūgauja matydama savo pačios atvaizdą stumdomų drabužinės durų veidrodyje. Tuomet veidrodį liečia rankomis, lūpomis, nosimi, o priropojusi nebijo remtis kakta ar net bandyti kibtis, kad atsistoti.

Deimantė pirmąkart šią savaitę užmigo, jei taip galima sakyti, atsitiktinai, netikėtai ir kitokiomis nei visada aplinkybėmis (ne nešiojama, ne žindoma, be baltojo triukšmo pagalbos). Pasisodinau ją sau ant kelio, dainavau "Kur joji, Jonai...", jodinau ir ji užmigo.

Mes su vyru apsisprendėme jos lovytę perkelti iš mūsų miegamojo į kitą kambarį. Po pirmųjų Deimantės naktų kitame kambaryje jau buvau beveik priėjusi išvados, kad ji geriau naktį miega, bet visgi turiu pripažinti, kad jos (o tuo pačiu ir mano) miego kokybė išliko nepakitusi. Ir toliau Deimantė dažnokai keliasi naktį. Bet mes su vyru turime daugiau oro savo kambaryje.

Šitaip mano kūdikis užbaigė savo 8-ąjį mėnesį. Na, o 9-asis Deimantės mėnesis prasidės pokyčiais ne tik jai, bet ir mums. Keliamės į kitą būstą. Mano mama pakomentavo, jog sunku su kūdikiu patiems įsirengti gyvenamąją vietą, bet aš jai atsakiau, kad nelengva, bet įmanoma. Iš tiesų, prabėgę 4 pastarieji mėnesiai buvo sunkūs: kol vyras po savo darbo valandų rūpinosi naujos gyvenamosios vietos vidine apdaila, aš viena likau atsakinga už Deimantės priežiūrą ir interjero planavimą. O dar neseniai pildydama pirmųjų Deimantės metų knygą stebėjausi, kodėl siūloma aprašyti, kokie kūdikio namai: kokia lovelė, kokios spalvos užuolaidos, sienos, grindys, kur miega tėveliai, kiek kambarių yra, kas mūsų kaimynai, ar turime naminių gyvūnų. Kai Deimantė užaugs, pravažiuodami pro senuosius namus, nostalgiškai galėsime prisiminti, į kokius namus ji grįžo iš gimdymo namų ir kur vėliau persikėlė nesulaukusi pirmųjų savo metų.