36 ir 37 kūdikio raidos savaitės: kitokio rankyčių aktyvumo metas

Atskiram 36-osios Deimantės savaitės įrašui patalpinti dėl su persikraustymu susijusių reikalų pristigau laiko. Toji savaitė pralėkė akimirksniu. Tradiciškai dukart per savaitę su Deimante apsilankėme kūdikių baseino užsiėmimuose. Namuose Deimantė ir toliau koncentravosi į savo stovėjimo galimybių ir ribų išbandymą.

Pajutau, kad atsiradus kitokiems reikalams, o ne tik nuolatiniam buvimui per visą dieną kartu ir šalia Deimantės, sumažėja mano koncentracija į Deimantės raidos smulkmenišką sekimą. Pasvarstydama apie kito vaiko atsiradimą mūsų šeimoje, pagalvoju, kiek dabar daug mano dėmesio gauna Deimantė. Jos broliui arba sesei, ko gero, ne taip pasisektų, nes būdama antrakarte mama daug mažiau analizuočiau, laukčiau tų raidos virsmų, gilinčiausi į vienokią ar kitokią kūdikio elgseną.

Per pastarąsias dvi savaites šiek tiek turėjau laiko vien tik sau. Vaikystėje mane nuolat stebėjo dėl endokrininės patalogijos. Turiu mazginę striumą. Nėštumas priminė man šią mano bėdą, todėl dar besilaukdama privalėjau atlikti būtinus patikrinimus ir savo kailiu patirti gliukozės gėrimo testą. Laimei, tuokart medikamentinio gydymo neprireikė, bet endokrininius tyrimus kartoti ir jų rezultatus sekti privalau kasmet.

Dabar tyrimai parodė vos vos žemesnį tiroksino lygį, bet vaistų gydytoja neskiria. Siūlo kartoti tyrimus po pusės metų. Tiesa, juokais ar ne juokais gydytoja-endokrinologė pabarė, kad nėštumo metu mano priaugtas svoris (apie 14 kg) viršijo rekomenduojamą priaugti svorį (9 kg). Suglumau, nes visad galvojau, kad buvau priaugusi nei per daug, nei per mažai. O dabar, po 8,5 mėnesių po gimdymo sveriu mažiau nei iki pastojant. 

Endokrinologė taip pat domėjosi Deimantės gimimo svoriu, o man pasiteiravus, kada reiktų pradėti stebėti Deimantės sveikatą dėl galimų endokrininių sutrikimų, gavau atsakymą, kad tyrimus reiktų atlikti, kai Deimantei sukaks 10 metų. Nebent imtų neraminti anksčiau atsiradę endokrinologinio sveikatos sutrikimo simptomai.

Kita privalomo laiko sau, kaip aš vadinu, skyrimo situacija - apsilankymas pas stomotologą. Su šiokiu tokiu nerimu laukiau to vizito, nes turėdama, matyt, iš prigimties nelabai kokybiškus dantis, baiminausi, kaip jų būklę pakeitė nėštumas. Džiugu, kad po atliktos burnos higienos gydytoja pastebėjo galimą kariesą tik ant vieno danties. 

Deimantė savo pirmųjų dantukų priežiūra jau užsiima savarankiškai - labai mėgsta, kai į rankas įduodu Jordan dantų šepetėlį. Iki pirmojo jos gimtadienio reiks ir ją supažindinti su stomotologu.

37-osios savaitės pradžioje Deimantė pradėjo ploti. Jau kurį laiką stebėjau kiek kitokį Deimantės elgesį su savo rankutėmis. Ji gan ilgą laiką kurios nors vienos rankos delnu pliaukštelėdavo į kokį nors pagrindą, tada savo rankutėmis laikydama du daiktus mušdavo juos vieną į kitą, kai aš plodavau jai, savo rankutėmis prilaikydavo mano rankas, o kai norėdavau prilaikydama jos delnus padėti jai ploti, ji ištiesdavo tik vieną delną, bet štai, pagaliau, atėjo jos savarankiško plojimo metas.

Iš tiesų įdomu stebėti kaip ji pati bando suvokti ir stebi savo rankų judesius. Pavyzdžiui, sutrupinau duoniuką į gabalėlius, norėdama patikrinti ar sugebės juos imti pirštais ir dėti į burną. Duoniuko gabalėliui prikibus prie jos delno kitos rankos pirštais ji bando nuimti tą gabalėlį, bet liečia ne patį gabalėlį, o braukia per pirštus ir tarytum stebisi, kodėl jos veiksmas neleidžia pagriebti gabalėlio. Dar labai įdomiai Deimantė miklindavo savo pirštus, kai į viršų atvertusi savo delną pirštukus lenkdavo į save lyg norėdama pakviesti ateiti čia. Savo pirštais ji mėgsta čiupti man už nosies, krapštyti mano lūpą, o jei išsižioju, tai netgi liesti mano dantis.

Šiek tiek eksperimentavau bandydama Deimantei duoti valgyti bananą gabalėliais. Dėl banano slidumo Deimantė nutarė nevarginti savo pirštukų ir ėmė lesti bananą kaip paukštukas.

Jei jau kalbu apie Deimantės valgymą, galiu paminėti, kad primaitinimo reikalai, kuriais skundžiausi ankstesniame įraše, šiek tiek pasistumėjo į priekį gerąja linkme: pradėjus duoti mėsą, suvalgomų makailainės šaukštelių kiekis padidėjo, maitinama Deimantė yra nebetokia kaprizinga ir aš džiaugiuosi, kai savanoriškai ji žiojasi. Tiesa, į apgaules nesileidžia ir turbūt maisto produktus jau atpažįsta. Valgiau pati avokadą ir pastebėjau, kaip ji jo nori. Pasidalinau, bet prisiminusi, kad nebaigė savo košės, pabandžiau iškart pasiūlyti jos. Tuoj pat suprato, kad ne avokadą siūlau.

Prieš keletą savaičių dalinausi naktipuodžio paieškų įžvalgomis. O ketinimus sodinti Deimantę ant puoduko išbandėme 37-ąją savaitę. Mano pastebėjimai kol kas tokie: Deimantė sugeba ant puoduko kantriai išsėdėti iki 5 minučių, beveik visi pasodinimai turėjo rezultatų. Manau, tai tik atsitiktinumas. Turbūt turiu gerą vidinę nuojautą, kada ją pasodinti (darau tai tada, kai pagalvoju, kad metas keisti sauskelnę) arba tiesiog Deimantei patogu atlikti savo reikalus sėdėjimo ant puodo pozicijoje, todėl pasinaudoja tomis progomis, kai pasodinu. Pasodinusi, pasakoju, ką ji turėtu padaryti, vartoju žodį "sisi" ir pan. 

Kaip ir bandymas susikalbėti sodinat ant naktipuodžio, taip ir mano bendravimas su Deimante baseine pagal kineziterapeutės nurodymus, man yra geri pavyzdžiai kas yra ta kūdikių ženklų kalba.

Kaip tik šiomis paskutinėmis savaitėmis baseine kineziterapeutė pastebėjo, kad Deimantė labai gerai supranta mano duodamą komandą nerti, todėl pasiūlė išlaikyti panėrusią Deimantę ilgiau, rekomendavo nardinti ne tik iš gulimos pozicijos, bet ir nuo baseino krašto, o per paskutinį apsilankymą netgi rekomendavo panardinus paleisti ir leisti išnerti pačiai. Pavyko. Labai džiaugiuosi, kad lankome baseino užsiėmimus, nes tuo metu atsipalaiduoju ir pati. Pastebėjau, kad pabuvus vandenyje mažiau skauda nugarą. 

37-osios savaitės sunkumu įvardinčiau Deimantės irzlumą ir nesugebėjimą pabūti vienai. Išmokusi ropoti ir stotis, ji dabar nuolat priropoja, kimbasi į mano kojas ir stojasi. Įspūdis toks, kad prasiplėtus jos judėjimo galimybėms, mano judėjimo galimybės darosi ribotos: sunku nutaikyti momentą valgiui pasigaminti ir kitiems buities reikalams.

Dabar gelbsti tik išėjimas į lauką. Kol Deimantė vežime, ramu, kad nieks nesikabina į kojas. O kai būnu lauke, svajoju apie pavasarį. Tikiuosi, žiema leisis būti išvaroma, kad ir kokia ji žavinga.