Ne pirmą kartą pastebiu, kad tam tikrais etapais vienokius Deimantės raidos aspektus keičia kiti. Pavyzdžiui, ankstesnėmis savaitėmis mano mažylė labiausiai mūsų dėmesį kaustė ties savo fizinės raidos pasikeitimais (savarankiškas atsisėdimas, ropojimas, atsistojimas), o mano dabar aprašomą savaitę pasireiškė kažkokia dainuojančio leliuko revoliucija.
Tą frazę apie dainuojantį leliuką išgirdau iš vaikštinėjančių močiučių, kurios suskubo trauktis iš kelio išgirdusios vežime niūniuojančią Deimantę. Mano nustebimui Deimantė šią savaitę pritariančiai ir melodingai niūniavo, kai dainavau jos ausiai jau įprastas daineles. Pastebėjau, kad prieš savo miegą ji taip pat ima gražiai niūniuoti, tada balsas pasikeičia į nepatenkintą tonaciją ir netrukus ji užsnūsta.
Deimantė dažnai kartoja "me-me", "ma-ma", "pa-pa", "de-de", "ne-ne", kažką panašaus į "ajėj".
Mano spėjimas, kad Deimantei ilgai vienoje vietoje stovėti nepatinka dėl nesugebėjimo atsisėsti arba paeiti, pasitvirtino. Būdavo priropoja prie įsikibti tinkamo objekto, atsistoja ir puola verkšlenti. Pabandžiusi iš stovėjimo pozicijos kristi ant užpakalio savo lovytėje, kiek mažiau drąsiai, bet taip pat daro (krenta ant užpakalio) stovėdama ir kitur.
Tiesa, nors atsisėsti moka tiek iš keturių pozicijos, tiek iš gulimos padėties, pastebėjau, kad labiau mėgsta vikriai atsisėsti nuo keturių.
Na, o dabar apie tai, kas privertė mane susimąstyti ir ieškoti būdų žodžių "ne", "negalima" įtraukimui į mano bendravimą su Deimante.
Sugebėdama ropoti, Deimantė nukeliauja visur, kur įsigeidžia. Viena geidžiamiausių vietų tapo vonioje šalia skalbimo mašinos dangteliu paslėpta anga su elektros laidu. Tą apsauginį dangtelį ji sugeba akimirksniu išlupti. Laidas tiek nedomina, kiek pats dangtelis. Bet man nepatinka, kad ji atidengia tą dangtelį, todėl pakeltu tonu bandžiau sakyti, kad negalima, kad tėtis bars (nežinau, kodėl gąsdinu tėčiu, kai jau ir pati tą akimirką bandau barti). Žinoma, kelioms sekundėms ji suklūsta, pažiūri į mane, bet savo elgesio nekeičia. Tada bandžiau pasakymą "negalima" keisti į šiek tiek galima, bet kitaip, t.y., leisdama išlupti dangtelį ir tuo metu aiškindama, kad visgi negerai taip daryti. Na, o norėdama, kad tą vietą Deimantė visai aplenktų, kartu su išluptu dangteliu perkeliu ją į kitą vietą. Atrodo, suveikė, nes vis rečiau nuropoja į savo mėgstamą kampelį.
Atsiradus poreikiui pasakyti savo kūdikiui "ne", pajutau, kad skiriasi į tai mano ir vyro požiūriai. Pasak mano vyro, Deimantei neturėčiau leisti plėšyti knygų, nes tvarkingą elgesį su knygomis reikia ugdyti nuo kūdikystės. O aš galvoju priešingai pateisindama Deimantę tuo, kad ji knygas plėšo ne todėl, kad nori daryti bloga (keletą puslapių verčia ir labai tvarkingai), o todėl, kad kitaip su knyga elgtis juk dar nesugeba.
Ech. Suprantu, kad situacijų, reikalaujančių pasakyti "ne", tik daugės, todėl taps iššūkis atrasti pusiausvyrą tarp savo ir vyro nuomonės. Ar jūs sakote savo vaikams "ne"? Kaip atrasti tą ribą tarp tinkamo ir netinkamo vaiko elgesio ir kokiu būdu išreikšti savo "ne"?
Stengiuosi kuo mažiau sakyti ne ir negalima, pvz: nuliok nuo stslo keičiu į lipk ant žemės. Bet kai per dieną tokių situacijų milijonas, tai tikrai ir daug "ne" prisiklauso. Mes irgi stengiamės, kad knygas gerbtų, bet ir su kojom mindo ir mėto ir ką nors nuplėšia, jau ir pripaišytų radau, neišvengiama tai. Norint, kad knygutės būtų gražios, tada reikia po stiklu laikyti, vaikas tada jų tikrai neskaitys 😀