4 Kartas atgal. MAN PLAUKUS PINA TIK AUKLĖTOJA TOMA!

MAN PLAUKUS PINA TIK AUKLĖTOJA TOMA!

-Man plaukus pina tik auklėtoja Toma!

-Mama, ne čia suki, mano darželis kitoj pusėj!

Prieš du metus iš mano darželio išėjusi Gustė pusę metų tą patį sakydavo savo mamai. Praėjo du metai, o aš jos vis dar ilgiuosi! Kokią ją pamenu?

Ji buvo panaši į mane. Ilgi, stori, pasivėlę plaukai. Rytais visada pykdavo ant viso pasaulio. Ant mamos, ir ant manęs. Ji turėjo tvirtą charakterį. Buvo iš tų, kuri rėkė kelias savaites nesustodama, nes darželis buvo tikrai ne ta vieta, kur ji norėjo būti ryte tik pakilusi iš lovos. Ji nemėgo šukuotis, mamai niekada neleisdavo surišti gražiai plaukų, kaip įprasta mergaitėms. Kartą, per kalėdinį vakarėlį, kuris beje buvo jau metus po to, kada Gustė nebelankė mano darželio, žaidėm „Kūčiukų loto“. Aš užduodu klausimą, o tėvai turi atspėti apie kurį vaiką eina kalba. Klausimas buvo toks: kuris vaikas darželyje niekada nebuvo gavęs pylos? Gerų vaikų pas mus buvo daug, o ir variantų visokių, bet teisingas vienas – Gustė. Ir tikrai! Ji niekada nėra gavusi, liaudiškai sakant „velnių”. Taip, ji buvo pikta. Taip, ji prisinešdavo pilnas spinteles ponių, Elzų bei barbių ir nemėgo dalintis. Taip, ji kartais nevalgydavo, o maivydavosi. Ji namuose niekada nebemiegodavo. Net nelabai išeidavo išgulėti pietų laiko, bet darželyje miegodavo visada. Bent jau gulėdavo. Kantriai, ramiai, kad greičiau galėtų atsibudusių draugų sulaukti. Kai darželyje miegui pradėjo pasilikti jos draugė Austėja (kuri beje gulėdavo tik princesiškoj rožinėj patalynėj), tai miegoti darželyje tapo dar smagiau!

Apskritai, ta vaikų laida, kada darželį lankė Gustė buvo ypatinga! Tauras, Austėja, Armandas, Liudvikas, Sofija, Vilius, Rūta... Nebuvo jokių blogų dalykų, jokių nesusipratimų, jokių vienas kito negerbimų, kaltinimų. Mes buvom viena didelė šeima, kuri susirinkus per darželio šventes staiga pamiršdavo temas apie vaikus ir atrasdavo kitų. Daug kitų. Mes šildydavom karštą vyną per Kalėdų šventę, neskubėdavom namo per pasisėdėjimus. Pamiršdavom laiką. Mes suprasdavom, kad ateiti į susirinkimus yra būtina. Mes priimdavom kritiką ir darydavom išvadas. Beje, visada išliko žodis JŪS, kas labai svarbu mano žmonių vertinimo skalėje. Mane mokė, kad žodis JŪS turi būti tariamas tam, kurio nepažįsti ir gerbi. O nepažįstamąjį turi gerbti savaime. Nepažisti juk ir to, kuris už tave gal net visais penkiais metais jaunesnis, bet šiuo metu tau parduoda kažkokį daiktą parduotuvėje. Nepažįsti ir to, kuris tau duoda autobuso bilietėlį. Tu nepažįsti ir to, kuris veda savo vaiką į tavo darželį. Ir man joks TU tame reikale neegzistuoja. Lygiai taip pat jis nepažįsta tavęs. Tai Gustės šeimyna buvo ta, kuri tik išgirdus “ Jau gal gana man sakyti Jūs?” pakeitė kreipinį.

Atsimenu, kaip Gustės mama Daiva beveik kiekvieną kartą rasdavo priežastį dėl ko šį kartą vėluoja į darželį. Aš pykdavau, bet tuo pačiu ją ir suprasdavau, nes pati esu tokia, ir jūs manęs niekada nepakeisit. (Beje, kiekviena darželio laida turi po vieną vėluojančią mamą. Rimtai.) Pamenu skambina ir sako – Toma, aprenk Gustę, bus greičiau, skubu! Gerai, juk nesunku! Aprengiu, išskubam į lauką ir… Gustės mamos veidas, žodžiai (ne visi dabar praeitų cenzūrą), ir gestai skelbia tik vieną – fotoaparatas nusprendė nufotografuoti jos važiuojančią mašiną. Hmmm…kažin kodėl? Beje vėliau iš kitos, irgi visada vėluojančios Saulės mamos, sužinojom, kad ponas fotoaparatas mėgsta fotografuoti iš abiejų pusių. Tai dabar nebeskubam. Kur čia nuskubėsi. Tik pusryčiai darželyje užšąls. Gustės mama visada mane palaikydavo, klausdavo kaip laikomės ir padėdavo. Buvo iš tų, kuriuos sutikti tiesiog visada gera.

Gustės tėtis buvo vienintelis tėtis, kuris VISADA išeidamas pasakydavo AČIŪ. Tas ačiū visada būdavo ištartas žiūrint į akis, nesvarbu ar skuba, ar vėluoja. Tas ačiū visada būdavo tiesiog už viską. Už dieną, už priežiūrą, už tai, kad galėjo nudirbti savo darbus, palikęs vaiką darželyje. Tas ačiū buvo saprantamas savaime, kaip ir žodis jūs. Tai kaip man dabar jiems nesakyt ačiū? Kaip nedėkot, neprisimint, geruoju neminėt? Neįmanoma! Beje, žaidžiant Kūčiukų loto, apie ačiū pasakantį tėtį irgi buvo klausimas, tik jau dabar tų atsakymų variantų nebepamenu, bet teisingas atsakymas buvo tik vienas – Gustės tėtis.

Kaip visada ruduo mūsų gretas stirpiai apmažina. Pirmąjį rudenį, kada jau turėjau darželį, nesupratau kodėl liko tiek nedaug vaikų. Gal kas nepatiko? Aš ar kita auklėtoja? Ką ne taip padarėm? Na, o atėjus Gustės ir jos draugų rudeniui, antrajam darželio gyvavime, supratau, kad taip tiesiog būna. Taip turi būti. Jie visi gauna valstybinius darželius ir iškeliauja. Taip buvo ir Gustei, ji ne išimtis. Kai po kiek laiko planavom susitikimą, nežinau ar jis buvo tas kalėdinis ar ne, bet Gustės mama juokaudamai nejuokaudama pasakė, kad neatvyks, nes pusę metų vėl bus balaganas. Vėl reiks Gustei aiškinti kodėl sukam ne į tą darželį, kur ji norėtų.

Gustės šeima viena iš tų, kuri nesuskaičiuojamą galybę kartų kvietė į svečius, kada jau darželio nebelankė. Ir aš aišku niekada neatradau tam laiko. Vieną kartą jau buvom susitarę ir vėl ten kažkas. Beje, su ta laida, kai darželį lankė šita panelė, mes visada susitinkam per Kalėdas. Tas visada, tai du metus iš eilės. Lygiai tiek, kiek jų nėbėra. Apie tuoj “juos” galima parašyti visa atskirą blogą, ką, beje, ir reikėtų padaryti. Ten buvo tiek daug širdžių, tiek daug gražių istorijų, pažinčių, nutikimų ir prisiminimų, kad tikrai verta. Per šių metų Kalėdas sakau jiems – tai kitais metais turbūt jau nebedarysim susitikimo? Ir išgirstu atsakymą – žinoma darysim! Darysim, tai darysim! Ir vėl Tauro mama atsineš keptos duonos su sūriu, o Armando skaniausių kanelių... Kalėdų galima nelaukti, galima susitikti ir vasarą. Visai gera mintis, ypač, kai esi pasiilgęs!Pamenu, po pirmojo kalėdinio susitikimo su šiais vaikais, lygiai taip pat kaip Gustė išėjusi iš darželio, negalėjau atsigauti. Visi išėjo, o aš sėdėjau ir verkiau. Kad tokių vaikų nebebus, kad tėvų irgi ne. Kad nebus kam pinti plaukų, guosti rytais, šypsotis, kai sako jog ir vėl vėluoja. Ir jei dabar galvojat, kad pasakysiu, kad buvo, tai ne. Būtent tokių – ne. Ypatingai tokios, kaip Gustė, man dar nepavyko sutikti. Bet gal pavyks    s u s i t i k t i?

Guste, ar sutinki su manimi eiti į pasimatymą ir leisti supinti tau kasas, kaip anksčiau ???

Netobula auklėtoja, Toma Beržonskienė

P.S. Su Luku kakavą prie jūros išgėrėm, pas tetą Danutę nuvažiavau – visi pažadai išpildyti.