Deimantės ir visos mūsų trinarės šeimos savaitė pralėkė akimirksniu, bet gana turiningai. Ši Deimantės savaitė jos elgsenos ir fizinio vystymosi prasme beveik niekuo neišsiskyrė gretinant su ankstesne savaite, išskyrus tai, kad:
- naktimis ji pabudo žymiai dažniau;
- dienomis jai mano pieno norėjosi rečiau;
- laikydama rankoje daiktą ji kartais jį tiesia taip lyg norėdama juo pasidalinti;
- būdama vežime lauke porasyk prašėsi būti paimama iš vežimo ant rankų, nors iki šiol visąlaik lauke jai pavykdavo nepriekaištingai išbūti vežime nebūtinai miegant, bet ir būdraujant;
- be vandens palaikymo ir išspjovimo iš burnos, Deimantei pagaliau pavyko pačiai savarankiškai gerti iš gertuvės.
Džiaugiuosi, kad šią savaitę drauge turėjome kokybiško laiko. Savaitės pradžioje išdrįsome su Deimante nuvykti ir stebėti tėčio krepšinio varžybas. Tėčiui atrodė, kad Deimantė viso varžybų laiko neištvers savo kantrumu, bet jai pavyko aktyviai (plojant katutes ir šūkaujant) ne tik išbūti visus keturis kėlinius, bet ir palaukti, kol po varžybų tėtis persirengs ir aptars varžybų eigą.
Žinoma, visą tą laiką turėjau saugoti ją savo glėbyje, o vėliau ir įsidėti į nešyklę. Tikiuosi, varžybų organizatoriai ir žaidėjai nepagalvojo, jog esame neatsargūs tėvai. Tiesą sakant, nebuvo nei vieno atvejo, kad skriejantis kamuolys keltų pavojų, o ir varžybų triukšmą Deimantė toleravo.
Kovo 11-ąją vyro sesė su draugu ekspromtu pasiūlė nuvykti į Trakus. Deimantei tai buvo pirmoji išvyka į gražiosios pilies miestą. Smagiai pasivaikščioję po pilies apylinkes ir įsiamžinę šventiškai papuoštos pilies fone, nutarėme, kad negalime išvykti nepaskanavę kibinų.
Užsukome į Senąją kibininę. Nepaisant to, kad mūsų būryje buvo kūdikis, kibininės darbuotojai nepasiūlė kėdės kūdikiui. Gal mums patiems reikėjo paprašyti, o gal tokių kėdžių jie neturi. Nenusiminėme. Kol vieni valgė, kiti iš mūsų užėmė Deimantę. Nuo šiol galime be baimės lankytis maitinimo įstaigose, nes, panašu, Deimantei pirmas kartas patiko.
