Tenka apgailestauti, bet mano Deimantei nepavyko išlikti sveikai. Per 46-ias savaites, tai pirmas kartas, kai aš patyriau, ką reiškia vaiką kamuojantis kosulys, susierzinimą kelianti sloga ir ramybės neduodanti temperatūra.
Viskas prasidėjo nuo keletos kostelėjimų ryte, po kurių puoliau matuoti temperatūrą, bet jai nesant dar drįsau kartu su Deimante išeiti į lauką. Visgi tos dienos antroje pusėje viskas komplikavosi: lauke Deimantė nenuraminamai ilgam įsirėkė, o aš nebežinojau ko griebtis. Kupina streso, kartkartėm vis skambindama vyrui, dvejodama, tai į kurią pusę - namų ar poliklinikos - sukti, vos ne vos pasiekiau namus. Nuo verksmo mano vaikas tiesiog prarado balsą, o man atrodė, kad tai jau laringito, bronchito ar dar kokio kito siaubo pradžia.
Laimei, namuose Deimantė vėl atgavo balsą, elgėsi žaismingai, tačiau ne dažnai, bet labai negražiai kosėjo. Pastebėjau, kad nosį ima kaustyti netekanti, bet gili sloga. Temperatūra pakilo iki 37.5.
Vyrui liepiau grįžtant iš darbo užsukti į vaistinę. Prašymą įgyvendinęs, jis namo grįžo su vaistininkės pasiūlytais vaistais. Tokio amžiaus kūdikiams, pasirodo, farmacija nelabai turi ką pasiūlyti. Vaistų kūdikiams aspektu mano išmintis ir patirtis menka, todėl vaistininkei patarus sulašinu 3 lašiukus vaistų, kurie pagal informacinį lapelį tinkami tik nuo 2 m. amžiaus. Naktį Deimantė miega neramiai.
Kitą dieną nuolat matuoju temperatūrą, bet ji išlieka 37.5. Suprantu, kad slogai palengvinti turiu imtis jūros vandens ir aspiratoriaus.
Matydama, kad situacija nei gerėja, nei blogėja, skambinu į polikliniką. Registratūros darbuotoja sujungia telefonu su gydytoja. Jai papasakoju, kad pirmąkart susiduriu su kūdikio kosuliu ir nežinau, kaip stebėti, elgtis, kad nesikomplikuotų į rimtesnę ligą. Gydytoja pakonsultuoja, išreiškia rekomendaciją neduoti vaistininkės pasiūlytų vaistų (tai man pamoka, kad verčiau pirma tartis ne su vaistininku, o gydytoju) ir pasiūlo savaitės pabaigoje, prieš savaitgalį, jei Deimantės būklė blogėtų, atvažiuoti į polikliniką.
Nulekiu į vaistinę žvakučių. Vaistininkė pasiūlo viburcol ir paracetamol žvakučių kūdikiams. Aš jai paaiškinu simptomus, akivaizdu, kad neturiu jokio supratimo apie tas žvakutes, bet vaistininkė skirtumo tarp šių žvakučių man nenusako, tepasako, kad tinka abejos ir palieka mane vieną nuspręsti, kurias pirksiu. Tik grįžusi namo savarankiškai išsiaiškinu esminį žvakučių skirtumą. Gydytoja yra sakiusi, kad temperatūros iki 38.5 nemušti. Vakare pakyla iki 38. Bet naktį Deimantė jau miega ramiau.
Kitą dieną temperatūros nebėra.
Deimantė visas tas dienas išlieka žaisminga, nėra tokia vangi, kad gulėtų lovoje, bet jos gerą nuotaiką vis pakeičia susierzinimas, liūstančios akys, nosies ir akių suraukymai. Pradedu manyti, kad jos savijautai įtaką daro persišaldymas, kurį sukėlė galbūt mano netinkamai parinkta apranga vos tik atšilus orams arba... arba ir vėl ruošiasi prasikalti dantys.
Kai temperatūra pasitraukė šalin, liko kovoti su kosuliu ir sloga. Gydytoja liepė girdyti skysčiais, tad ir maistas, ir vaistas tomis dienomis buvo mano pienas.
Vėlykas sutiko Deimantė jau beveik sveika. Jos raida pasistūmėjo tiek, kad nesilaikydama stovi dar ilgiau nei prieš savaitę, o stovėdama jau gali pritūpti ir vėl nesilaikydama atsistoti. Ji žengė pirmąjį, o po to ir pusę antro savarankiško žingsnio. Deimantė labai mėgsta vaikščioti paskui gimnastikos kamuolį - stumdo jį vietoj stumduko. Mėgstamiausi žaislai ir žaidimai - medinė knygutė, detalių kilimas (vos spėju dėlioti, kad turėtų ką ardyti), viena ant kitos pastatomų figūrų bokštas (aš pastatau, o ji stodamasi siekia nugriauti griebdama už viršutinės detalės), lovytės stalčiaus kraustymas. Tiesa, Deimantė atsistojusi, pasistiebdama pasiekia valgomąjį stalą, todėl geriausia ant jo nieko nepalikti, kitaip, išgirdusi draudimą ką nors nuo jo siekti, labai supyksta.
Mokome Deimantę atpažinti ir kartoti gyvūnų garsus, bet visi gyvūnai: ir au, ir miau, ir me, ir be, ir čik-či-rik, ir kva-kva ir t.t., jai yra ma.
