Su didžiausiu nekantrumu laukiau šito įvykio Deimantės raidoje. Pagaliau startas! Startas žingsniuoti savarankiškai.
Kai ketvirtadienio vakarą grįžus vyrui iš darbo ir mūsų trijulei bežaidžiant ant grindų pasiūliau vyrui stovinčią Deimantę pakviesti ateiti pas save, maniau, kad ji žengtels porą žingsnių ir kluptels. O ji drąsiai nužengė vieną, antrą žingsnį ir kitus. Aš dar savo besišypsančiu veidu klausiamai ištariau vyrui, ar čia reiškia, kad mūsų kūdikis jau eina.
Tą vakarą apimti euforijos visą likusi laiką iki miego vis kvietėm ir kvietėm Deimantę eiti. O ir ji pati tokia laiminga, matydama, kad mes džiaugiamės jos įveiktu dar vienu raidos etapu.
Savarankiškai žingsniuoti Deimantė pradėjo likus devynioms dienoms iki jos vienuoliktojo mėnesio sukakties. Dar nespėjau pamiršti, kad lygiai aštuonių mėnesių ji pirmąkart atsistojo įsikibusi, tad pasiekimo savarankiškai eiti teko palaukti.
O prisimindama signalus, kurie pranašavo, kad neilgai trukus mano kūdikis ims savarankiškai eiti, galiu pasakyti, kad pastaruoju metu Deimantė reikalavo mano buvimo jos lygyje, ant žemės, kad galėtų prisilaikydama už manęs viena savo rankute sukti ratus aplink mane. Taip pat ji paskutinėmis dienomis iki savarankiškų pirmujų žingsnių leidosi būti vedama jau tik už vienos rankos, jai labai patiko ir dabar dar patinka einant ridenti gimnastikos kamuolį prieš save, o labiausiai mane erzinęs ir pykdęs jos būsimo savarankiško pasiruošimo eiti pranašas - tai nenorėjimas sėdėti valgymo kėdutėje, vežime. Valgydinu ją stovinčią. Kitaip, pati lipa iš kėdės lauk arba atsistoja joje ir tada jau laiminga.
Užfiksavau, kad kiekviena nauja judėjimo galimybė Deimantei sukelia norą ignoruoti prieš tai įgytą ir mėgtą judėjimo būdą: kai išmoko sėdėti, man jos paguldyti nebepavykdavo, nes iš karto sėsdavosi, o kai dabar bandau pasodinti, ji įtempia kojas ir priešinasi sodinimui, reikalaudama leisti stovėti.
Labai gražus sutapimas, jog Deimantė išmoko žingsniuoti likus kelioms dienoms iki mūsų visos šeimos lauktų ėjimo varžybų Vilniuje. Vlados Musvydaitės organizuotose varžybose šeimyniškai pasirungėme nužingsniavę 15 tūkst. žingsnių. Varžybų starte Vlada labai teisingai pastebėjo ir garsiai, ant nešyklės priekio nuskaičiusi Deimantės varžybų numeryje esantį vardą pakomentavo, kad Deimantei tai bus pačios geriausios varžybos. Na, kur gi ne, kai visus tuos žingsnius mama neša ant rankų, nes tėčio rankos ne tokios mielos.
Jau prasidėjo registracija į birželį vyksiančias tokias ėjimo varžybas Kaune. Sekite informaciją puslapyje www.ejimovarzybos.lt, registruokitės, dalyvaukite ir būsite įdomaus, aktyvaus ir unikalaus renginio liudininkai. Vilniuje be mano vyro ir Deimantės man kompaniją palaikė mano seniai matyta studijų draugė su savo trijų mėnesių atžala. Šitiek visko aptarėme per tuos 15 tūkst. žingsnių.
Įrašą noriu pabaigti šią savaitę nugirstu vaikų pokalbiu, palietusiu mane. Grįžome su Deimante iš pasivažinėjimo lauke ir bežengiant į laptinę aš išgirstu brolių, jaunesniojo ir vyresniojo, klegesį. Jaunesnysis ragina vyresnįjį paskubėti. O aš iš karto ir perpratau, kad jaunesnysis vyresniąjam nori leisti suprasti, kad kol ta su tuo kūdikiu įeis per visas duris iki lifto, mes jau spėsime pakilti. Bet vyresnysis, priešingai, sulėtinęs tempą, girdžiu kaip griežtai aiškina apie kūdikį. Toks juokas suėmė.
Bandžiau palaikyti jaunesnįji ir pasakiau, kad jie kiltų liftu, tačiau vyresniajam nepatiko. Jis atkakliai broliui kartojo ir klausė, ar jis mato, kad gi kūdikis. Su pykčiu vyresnysis prisijungė prie brolio lifte ir aš laukdama lifto dar ilgai girdėjau, kaip vyresnėlis savo broliui jaunėliui aiškino, ar nemato jis, kas kūdikis. Labai smagu, kad šiuolaikiniai tėvai bando skiepyti savo vaikams, kaip kultūringai elgtis, susidūrus su situacija - mama ir kūdikis.
Kaip smagu, pirmieji žingsniai!!! 😀