Pirmoji gegužės savaitė, sutapusi su Deimantės gimimo 49-ąja savaite, orų atžvilgiu buvo labai palanki vaikščiojimo lauke pratyboms.
Šeimyniniu sutarimu nusprendėme nuvykti iki seniai mūsų lankytos Pučkorių atodangos, o ten puiki proga mūsų kūdikiui išbandyti ėjimą terasinėmis lentomis.
Deimantei šia danga savarankiškai žengti ir sulaukti kitų atodangos lankytojų pastebėjimo sekėsi gana gerai, bet įvertindama Deimantės per savaitę savarankišku ėjimu testuotas kitas dangas (asfaltą, plyteles, žolę, dirbtinę dangą), galiu pakomentuoti, jog geriausiai ėjosi dirbtinėmis lauko dangomis krepšinio aikštyne ir vaikų žaidimų aikštelėse.
Nors ir suprasdama, kad Deimantės noras ir nuotaika praleisti kiek man pačiai norisi laiko vežime vis mąžta, vis dar metu iššūkius sau ir bandau stumdama vežimą nueiti netrumpus atstumus.
Penktadienį pavyko savo mažylę vežime pavėžinti nuo Lukiškių aikštės iki Bernardinų sodo stabtelint prie Kūdirkos aikštės nusifotografuoti prie Europos dienai skirto stendo, o tada prasidėjo verkšlenimas. Dar šiokį tokį atstumą visaip linksmindama pastūmiau ją vežime, o tada neliko nieko kito kaip kelis metrus pavesti ją už rankos, pasistumti tuščią vėžimą su ėjike ant rankų ir t.t. Tokiu būdu šiaip ne taip įveikusios atstumą iki Žirmūnų tilto nusprendėme kviestis "taksi", tėtį, kad šis mus parvežtų namo.
Šeštadienio rytas buvo skirtas tėčio ir Deimantės laikui kartu, todėl man dalyvaujant Vingio parke kas šeštadienį organizuojamoje Danske bank Vilniaus maratono treniruotėje jiedu iššniukštinėjo Vingio parko apylinkes, užsukdami ir į Botanikos sodo Vingio skyrių. Tiesa, bėgimo treniruotėje pastebėjau ir kitų šeimas turinčių bėgikų. Puiku, kad ne tik mano vyras mane paleidžia prasibėgti ir pasitreniruoti vardan bėgimo, bet ir kitos šeimos pasipildžius šeimos sudėčiai gali išlikti ištikimos sporto užsiėmimams.
Sekmadienį turėjau teisę pirmąkart švęsti Mamos dieną. Keistas jausmas. Gal nuskambės storžieviškai, bet vis dar labiau jaučiau būtinybę išlikti dukros vaidmenyje pasveikinant savo mamą. Turbūt tas Mamos dienos įspūdis aplankys, kai Deimantė sąmoningai pavadins mane mama.
Važiuojant sveikinti mamų susidurėm su Deimantės nenoru sėdėti automobilinėje kėduje. Keista, iki šiol dėl to problemų neturėjome. Kaip tyčia, Mamyčių klubo redakcijos įkeltas įrašas apie idėjas ką daryti, kai mažylis nenori sėdėti autokėdutėje, pasirodė vertas dėmesio. Pasikartojus Deimantės nenorui sėdėti autokėdutėje, teks išbandyti įraše įvardintus pasiūlymus.
Ne šiaip sau šio savo įrašo antraštei pasirinkau klausimą: ar kūdikiams būdingas vienišumas? Per 49-ąją savaitę Deimantei teko pabūti kūdikių ir vaikų draugijoje, kai vieną dieną susitikau su savo bendradarbėmis, auginančiomis panašaus, dar metų neturinčių, amžiaus kūdikius, o kitą dieną lankėmės mamų treniruotėje, kurioje dalyvauja ir vaikai.
Bendradarbei atsiuntus susitikimo nuotraukų, atkreipiau dėmesį, kad mano Deimantė kone visose nuotraukose užfiksuota besilaikanti atstumo ir veikia kažką kito nei kiti du kūdikiai, kurie draugiškai palaiko vienas kitam kompaniją, pavyzdžiui, liesdami tą patį žaislą. Mamų treniruotės metu taip pat pastebėjau, kad palikta prie vaikų ji akimirksniu pasitraukia nuo jų šalin ir žaidžia pati sau, eina prie kitų mamų arba sugrįžta pas mane.
Ėmiau galvoti, negi mano kūdikis jau tokiame amžiuje linksta į nedraugiškumą kitiems vaikams ir norą būti vieniše.
Vis dėlto po ranka pasitaikius vienam žurnalui apie vaikų priežiūrą ir auginimą, pačiu laiku jame perskaičiau mano nuogąstavimams tinkamą straipsnį apie vaikų žaidimus smėlio dėžėje. Pasirodo, iki 1,5-2 m. vaikas žaidžia pats sau, be kitų vaikų, o tik netoliese jų, atsiribojęs nuo jų. Tokio amžiaus pipirai vienas kitą "susitinka" tik abiems prireikus to paties žaislo ir jiems vis dar labiausiai reikia mamos - kitų vaikų gali ir nebūti.
Na, o įrašo pabaigai dalinuosi netikėtai keliant nuotraukas iš fotoaparato į kompiuterį atrastu kadru. Tai štai ką tėtis ir dukra veikia, kai mama ne namuose!
Tikriausiai ir jūsiškiai prisigalvoja keisčiausių veiklų. O aš vis dar sudvejoju, ar Deimantė pabus viena su tėčiu, nepaisant, kad tėtis vis kartoja nebuvus nei karto, kad nesusitvarkytų.
