5 Kartas atgal. Ryto drakonas. Armandai, su gimtadieniu!
Žiūrėk, Arijus taip aiškiai šneka, nors amžius abiejų tas pats!
Lukas jau daro ant puoduko, o jam dar tik pusantrų!
Tam jau visi dantys sudygę, kada mūsiškiui taip bus?
Kokie ilgi Urtės plaukai, o Saulės ne...
GIRDĖTA?
Visi mes mėgstam lyginti. Tiek kitus, su kitais, tiek save, su kažkuo kitu. Vienu atveju mes esam geresni, o kitu jie, tie, su kuriais lyginamės. Bet visumoje mes esam vienodi, jei šiuo metu kažkiek ir prasilenkiam. Jei sėdėtum namie ir nieko neveiktum būtų lengviau, taip? Bet kai matai daugiau žmonių (šiuo atveju vaikų), tai tokios mintys pačios lenda į galvą. Su savo aplinkoje esančiais žmonėmis esi jau seniai pažįstamas, tai kitus dalykus laikai savaime suprantamais. Bet kai ateini į darželį vėl prasideda lyginimas. Jų yra visokių. Juos girdžiu kiekvieną dieną. Bet šį kartą apie rytus. Bet ne apie tuos, kur kartais verkia, o apie tuos, kur nuolatos. Nemaišykit.
Pati esu vakaro žmogus ir kiekvieną rytą pabudus pažadu sau, kad grįžus eisiu anksčiau miegoti. Spėkit, kiek kartų pavyko? Beveik nei vieno! Bet užtenka įsėst į mašiną, įsijungt mėgiamą radijo stotį, 15 min. kelio, rytinė ramybės kava ir tokių minčių kaip nebūta. Tiesa, iki kito ryto.
Sako – mano vaikas rytais verkia, o va kito ne. Ir ką? Pas mus Dovydo mama keliasi prieš 6 vien tam, kad ramiai atsigertų kavos, bet vakare anksti eina miegoti. Aš taip niekada negalėčiau. Aš ne ryto žmogus. Dėl to ryte atsikėlus nemėgstu viso pasaulio. Katino, vyro, darbo. Vyro ypač. Visada jį pažadinu ir liepiu su manim kalbėt, kad taip širdies neskaudėtų vien dėl to, kad vienas lieka miegot. Bjauri esu, ane? O mat kiti kavos anksčiau keliasi! Taigi, jei būčiau vaikas, net neabejoju - rytais verkčiau. Kruvinom krokodilo ašarom. Esu protinga, suaugusi ir visokia kitokia, kad suprasčiau, jog tai laikina ir neverkiu, kaip tai daro vaikai, nes jau tuoj tuoj diena ima patikti, miego nebereikia, vyrą pradedu mylėti... ir taip iki kito ryto. Kada vėl žadu sau eiti miegoti anksčiau.
Ar kakojo? Ar sysiojo? Ar miegojo? Ar valgė? Tokių klausimų klausia visos darželio mamos ir tėčiai. Nors jau vakare būni ir primiršęs.
Kaip jautėsi? Ar linksmas? Ne irzlus? Ar draugauja su kitais? Klauso ir klausosi? Paklausia retas. Suprantu, pirmieji klausimai gyvybiškai svarbūs, bet jei vieną dieną paklausi šitų, nieko nenutiks. Kaip ir nieko tokio, jei šiandien bus miegojęs mažiau, ar valgęs ne tiek, kiek įprasta.
Visada svarbiau yra tai, kaip vaikas jaučiasi. Vienas pats ir kolektyve. Visada svarbiau, kad jis dienos metu yra linksmas, o ne ryte verkiantis, nes ne kiekvienas sutvertas šypsotis tik prabudęs. Prisimink, kad taip, kaip jautiesi tu, jaučiasi ir tavo vaikas. Prisimink, kad jis tave kopijuoja, daugiau, nei tu įsivaizduoji. Mokėk pasijuokti iš jo ašarų, kai reikia jį drąsinti. Mokėk jo nelyginti su kitais – nes matai kitas tai neverkia! Lygink save su kitais, nes o ką darai tu, kad neverktų tavasis?
Taip! Vaikai rytais verkia. Todėl turime taisyklę – atsisveikinimas trunka iki 10min. Verkia tavasis, gal atėjęs verks ir kitas, o tu dar neišėjai? Vadinasi jau verkia du! O auklėtojos rankos tik vienos. Tad skatindami greitą įšėjimą esam susitarę: arba tiesiog paliekat, greit kažkuo sudominat, arba duodat į rankas ir ramus keliaujat į darbą. Jūsų vaikai protingi, o protingi ir jūs. Jie nesilaikai taisyklių pastebėsi, kad kitą rytą jis verkia minute ilgiau, o dar kitą jau visas dvi, nes kai verkia, juk tau jo gaila ir pasilieki? Bet jei matai, kad dienos notraukose jis pats linksmiausias, krečiantis išdaigas, besišypsantis, tai gal kitą kartą įsiteksi į tas 10 min. ir jau bus geresnis ne tik vaiko, auklėtojos, bet ir tavo paties rytas? Kaip manai? Auklėtojai nėra jokio tikslo virkdyti jūsų vaiko, išvis jokio, arba meluoti, kad neverkė, jei yra atvirkščiai. Neabejoju, jei ji meluotų – tu matytum. Juk savo vaiką pažįsti geriau, nei kas kitas. Jis tiesiog lygiai taip pat, kaip aš, nemėgsta ryto ir savo emocijas išreiškia ašaromis, kaip norėčiau ir aš, jei būčiau vaikas. Sakai, kad kiti rytais neverkia? O gal tiesiog nematai? Gal būni atėjęs anksčiau, nei kitas, ar vėliau. Gal jei tavasis verkia rytais, tai kitas sunkiai užmiega? Gal jei tavasis verkia rytais, tai kitas sunkiai valgo, kai tuo tarpu tu su tuo visiškai neturi problemų? Gal gal gal…
_______________________
Ateidavo pas mus toks ryto drakonas. Lipant laiptais, o man einant atidaryti duris, galėdavai išgirsti jo derybas su mama. Tuo laiku, kai jam buvo pusantrų, jis derėdavosi labiau garsais, ašarom, rinksmais, nei žodžiais. Tikrai galėjai suprasti vieną – darželyje jis ir šį kartą nepasiliks. Kaip ir vakar, kaip ir rytoj. Bet kaip pasilikdavo, taip pasilikdavo. Armandas buvo tas, kuris nuoširdžiai “atkaukęs”, tuo kaukimu visus ryte užkrėtęs, baisiausiai nepatenkintas, vėliau krėsdavo “zbitkus” visą likusią dieną. Buvo pats smagiausias, greičiausias ir labiausiai “Dienos nuotraukų” albumą pildantis darželio dalyvis. Jis krėsdavo linksmus pokštus, kol jo mama ir tėtis puikiausiai dirbdavo savo darbus. Jie tikrai galėjo būti ramūs. Rytais niekada nesureikšmindavo jo ašarų, nes tiesiog žinojo, kad tai yra ryto ašaros, į jas dėmesio kreipti tikrai nereikia. Mama Iveta visada ramiu tonu Armandą nurenkdavo, pabučiuodavo, dar pasijuokdavo, kad jis verkia, kaip drakonas, visi jo bijos. Pasakiusi, kad ji eina į darbelį, o tu į darželį – išeidavo. Viskas! Visas receptas! Ir nė dienos kitaip. Na nebent matydavom, kad jis jaučiasi blogai dėl kažkokių kitų priežasčių.
Dar viena tėvelių klaida raminant vaiką yra guodimas. Perdėtas guodimas. Aš tikrai nesakau, kad nereikia vaiko guost, tikrai ne, bet jei tavo vaikas eina į darželį jau visą pusmetį ir tu atėjęs jį pasiimti ar atvesdamas guodi, liūdnai į jį žiūri, sunkiai paleidi, dūsauji… tai manai, kad vaikui lengviau? Man lengva kalbėti, aš neturiu vaikų. Bet aš su jais dirbu, su daug vaikų. Galbūt kažko nesuprantu. Bet suprantu tik vieną. Guosdamas – tu vaikui pritari. Pritari, kad jam liūdna, kad jam čia blogai, kad sunku, kad ojojoj… Bet ar taip yra iš tikrųjų? Jei tikrai darželyje blogai, jau kitas klausimas, bet jei tu matai, kad čia tik ryto ašaros, tai parodyk vaikui, kad jos yra visiškai nereikalingos! Padrąsink jį, palinkėk, kad diena būtų pati geriausia, kad spėtų daug ką nuveikti, kad daug bendrautų, žaistų ir miegotų. Ir mama ar tėtis ateis! Greičiau, nei jis pats galvoja. Jis perima tavo nuotaiką, nepastebėjai? Ateik nuo ryto drąsus, gal pirmom dienom bus sunku, bet žiūrėk savaitės pabaigoje padarysi už save drąsesnį ir tą mažąjį savo ryto drakoną.
Armando mama visada ramiausiai su juo atsisveikindavo ir sutikdavo. Ji atvažiuodavo pasiimti jį pati pirmoji, nes darbą baigdavo anksti. Tas anksti, tai puse 5. Mes tokiu metu baiginėdavom valgyti vakarienę, o po jos eidavom laukan. Jau būdavo po penktos vakaro, o lauke dar susitikdavom Armandą. Jie gyveno visai kitam miesto gale, piko metu grįždamas namo gali užtrukti ir pusvalandį, bet dėl to jie nė kiek nesiskubindavo. Šiltuoju metų laiku eidavo prie jūros, rudenį lauke skaičiuodavo varnas. Stebėdavo plaukiančius laivus ir važiuojančius sunkvežimius. Spėliodavo, kas slepiasi už aukštos naftos terminalo tvoros, taip išlydėdami visus darželio vaikus namo ir tik tada važiuodavo patys.
Šiais laikais renginių apstu. Vaikams ypač. Gali eiti į juos nors ir kiekvieną dieną. Sekmadienio rytą spektaklis, penktadienio vakarą cirkas. Vidury savaitės vaikiškas filmas. O kur dar visokie pasikarstymų parkai, zoologijos sodai. Yra viena mama kitos paklausus:
- O į kokius būrelius tu vedi Taurą?
- Jokius! - atsakė kita.
-O kodėl?
- Nes dirbu! :)
Ir tas atsakymas tikrai nebuvo blogas. Toji, kuri klausė, tikrai nedirbo, nors jau pagal vaiko metus galėjo, buvo namuose. Ėjo į visus įmanomus renginius, žinojo apie viską, kas vyksta mieste, susijusio su vaikais. O toji, kuri dirbo, tai Tauro mama, leisdavo su juo vakarus kartu. Po darbų. Dėliojo lego, vedžiojo šunį, valgydavo kartu neleistinus vaikams koldūniukus, veikdavo tiek daug smagių dalykų, kad dabar sunku ir išvardinti.
Armandas su mama apima šitų dviejų pavyzdžių vidurį. Jie eidavo visur, kad vaikas tobulėtų, kad pamatytų, išmoktų, pajaustų, patirtų ir kad jie abu pabūtų kartu. Kai grįždavo tėtis, tai jau ir visi trys. Aš matydavau, kaip Armandui tai svarbu. Jis visada kalbėdavo jog eis į spektaklį apie dideles peles. Vis atsimindavo kokio veikėjo tekstą ir imdavo kalbėti jo balsu. Buvo cirke ir matė tą, o vat spektaklyje aną. Tai niekada neskambėdavo pagyrūniškai. Natūraliai. Armandas mano akyse akimirksniu užaugo. Jis daug anksčiau nei kiti pradėjo kalbėti. Jis daug anksčiau pradėjo susikaupti darbeliams. Jis mokėdavo išreikšti meilę auklėtojoms. Jis krėsdavo savo „zbitkus“ suprasdamas, kiek gali sau leisti būti išdykusiam. Jis buvo tikras vaikas. Ir beje, svarbiausia – JIS RYTAIS VISADA VERKĖ. Nuoširdžiai nelaukdavau, kada jis ateis, na tų 10-ies jo verkimo minučių, mat jis ateidavo pirmasis, tai apie skaniąją ramybės ryto kavą galėdavai pamiršti. O paskui lygiai taip pat liūdėdavau jam išeinant. Mes su auklėtoja juo nepasidalindavom. Vis klausdavom – kurią auklėtoją labiau myli? Ir džiaugdavomės, kad kažkuriai šiuo metu meilė didesnė nei kitai. O kitą dieną meilė apsikeisdavo vietomis.
Armando šeima jautė mums didžiulį dėkingumą. Niekada nepamiršo jokių progų, jokių sukakčių. Lygiai taip pat stengiausi ir aš. Beje, tikrai tik dabar rašydama pagalvojau, kad šiandien (gegužės 1-ąją) Armando gimtadienis. Tai S U G I M T A D I E N I U, MANO MYLIMAS DRAKONE.
_____________________
Tradiciškai rugsėjį Armandas iškeliavo į valstybinį darželį. Buvom per tą laiką susitikę kelis kartus gatvėje, parduotuvėje, kada jis rinkosi vaikiškai vyriškus kvepalus, dar per kalėdinį susitikimą... Ir atėjo jo gimtadienis. Nupirkau dovaną. Mėgstu paprastumą, bet su mintim. Smėlio žaisliukų rinkinys J Mūsų darželis prie jūros. Parašiau laišką, kuriame minėjau, kad žaisti prie jūros su šiais žaislais būtų smagiau, jei turėtum kibirėlį. Mes jį turim, tu ateik jį pasiskolinti, pabendrausim, o vėliau grįždamas parneši. Tą dovaną įdaviau tuo metu darželį lankiusios Urtės mamai, mat jų mamos buvo bendradarbės. Tiesa, padaviau kiek vėliau, nei buvo Armando gimtadienis, išvis gal po kelių savaičių. Pamenu, kaip tada auklėtojai guodžiausi, kad vis neparašau to laiško, nerandu laiko. Ji atsakė – kad tu tų darbų pati prisigalvoji, o paskui nespėji, kam to reikia. Nesakau, kad nepritariu, tikrai taip. Bet nepamirškime atskirti, kada tu esi dėkingas ir nori atsidėkoti, o kada dovanas dovanoji kažko siekdamas, tikėdamasis. Mano tikslas buvo pralinksminti Armandą, padėkoti, pasakyti, kad pasiilgau. Tiesiog.
Atėjo drakonas pas mus ir tą vasarą, už kelių mėnesių po savo gimtadienio. Užaugęs, pilnai šnekantis, protingas, pasiilgęs. I R K I E K V I E N Ą R Y T Ą V E R K I A N T I S! :) Būtent! Tos pačios derybos, tie patys verkimai, prašymai, tik jau žodžiu, ne balsu, mat ponulis kalbėti išmoko. Aišku viskas baigdavosi lygiai taip pat. 10 min. verkimo pačiame blogiausiame darželyje, su pačiom blogiausiom auklėtojom, staiga patapdavo geriausiu atėjus kitam vaikui. Nueidavo, užsižaisdavo, linksmindavosi lygiai iki kitos dienos ryto. O ką mama? Nieko, lygiai tą patį. Geros dienos, mano drakone verksnį, būk stiprus, susitiksim vakare. Nieko kito. Ir vėl neskubėjimas namo po darbų... Dar visada pridurdavo, kad myli!
Šią vasarą ateis Armandas. Jam jau bus 5 metai. Taip, jis mūsų darželiui per didelis. Bet jei mano širdy jam pilna vietos, tai kaip kitaip. Kažin ar rytais verks? Gal ne tiek, o gal ir išvis ne! Laukiu jo, ilgiuosi. Jeigu jis ir verktų, tai ir trečiąją Armanduko vasarą mes priimsim tai, kaip visiškai natūralų dalyką. Pati tai suprantu geriau, nei kas kitas. Man 28m. ir aš suskambus žadintuvui noriu verkti, pažadu nueiti miegoti anksčiau, o Armandui tik 5, taigi, jei jis tuo klausimu į mane nors kiek panašus, tai tų metų pripratimui liko visai nemažai. Ne ne, Armandas protingas ir didelis, vyriškas ir jau užaugęs. Mano mylimas drakonas Armandas ir jo gerai nusiteikusi Barauskų šeimyna. Su atėjusiu gimtadieniu jus ir būsima trečia Armando minimukiška vasara .Su ašarom ar be! Svarbu su meile!
Toma Beržonskienė, įsimylėjusi Armandą :)
