Savaitės įvykiai susiklostė taip, jog nemažą laiko dalį galėjome skirti buvimui kartu su Deimante gamtoje. Pirmadienis – šeimadienis. Pardavę Deimantės vežimą 3 in 1 įsigijome kitą sportinį vežimą, todėl labai knietėjo išbandyti jo riedėjimo galimybes. Tam pasirinkome Karmazinų pažintinį taką, kuris mūsų jau yra lankytas dar nesant mūsų šeimoje Deimantei. Mėgstame aktyvų laisvalaikį, rudenį planuojame atostogas už Lietuvos, todėl buvo labai svarbu įsitikinti, ar įsigytas vežimas patogus keliauti.
Žinantiems šio pažintinio tako sudėtingumą, galiu paliudyti, kad jį įveikėme gana lengvai, nors keliose atkarpose vežimą ir teko pasinešti. Be to, Deimantė kartkartėmis vis dar demonstruoja nenorą būti vežime.
Tiesa, mano minimą pažintinį taką pasirinkome dar ir todėl, kad jame yra Lietuvoje sparčiai nykstančio, į Lietuvos raudonąją knygą įrašyto augalo – daugiametės blizgės – žydėjimo buveinė. Augalas paprastai žydi gegužės-liepos mėnesiais. Augalo žiedai yra balsvai violetiniai ir labai kvapnūs. Gaila, bet mums nepavyko užuosti to įstabaus kvapo. Matyt, dar per anksti arba per daug apsiniaukęs oras pasitaikė.
Antradienį aš ir Deimantė pasiprašėme būti iškomandiruotos pas mano tėvus. Pretekstas – mano noras dalyvauti kroso varžybose. Pasidalinsiu informacija apie tai, jog Ukmergėje jau treti metai Ukmergės miesto fabrikai organizuoja krosą, kur savo jėgas bėgdami ar mindami dviračio pedalus gali nemokamai išbandyti ne tik įmonių darbuotojų komandos, bet ir įvairių amžiaus grupių moksleiviai, miesto gyventojai ir svečiai, profesionalūs sportininkai. Jeigu jūsų šeimose yra varžybose dalyvauti mėgstančių entuziastų, aš labai rekomenduoju susiplanuoti išvyką į Ukmergę (pakeliui dar gal užsuksit į kokį Ukmergės rajono dvarą) ir būtinai sudalyvauti kroso varžybose. Apie artėjančias kitas varžybas galite sužinoti iš paskyros Facebook tinklapyje pavadinimu „Fabrikų krosai“.
Mano dalyvavimas šiose varžybose kartu buvo ir išbandymas pagaliau palikti Deimantę be mūsų (mano arba vyro) priežiūros. Nerimavau, ar ji pabus su močiute, bet viskas pavyko sklandžiai: užmigo vežime dar iki mano bėgimo starto, o prabudo jau man finišavus. Žodžiu, močiutė darbo neturėjo.
Savaitės pabaigai jau anksčiau buvome suplanavę kelionę į Biržus. Norėjome aplankyti mano klasės draugę, kuri taip pat džiaugiasi motinyste ir augina pirmagimį, už mano Deimantę septyniais mėnesiaisjaunesnį mažylį.
Čia gi mūsų mažylių susitikimas parodė, kaip savo dabartiniame amžiuje Deimantė reaguoja į jaunesnį už save kūdikį. O gi labai nedraugiškai. Privalėjau akylai stebėti, nes Deimantė vis norėdavo įspirti ar kitaip neatsargiai užgauti ramiai ant grindų lavinimo kilimėlyje gulintį ir žaidžiantį mažylį. Kartais atrodydavo, kad ji visai nemato kūdikėlio ir užsiima tuo, kas jai reikia.
Nenorėjome palikti Biržų neaplankydami juose esančio Kirkilų apžvalgos bokšto. Nejaukiai jaučiausi žengdama bokšto laiptais ir matydama, kad vyras į tas bokšto aukštumas neša ir mūsų Deimantę. Taigi, iš bokšto viršūnės pažvelgėme visi trys. O po bokšto aplankymo laukė ne trumpa kelionė atgal į Vilnių. Visokiais įmanomais būdais teko tramdyti nenuoramą Deimantę. Dabar važiavimo metu gelbsti bandymai sudominti raktais, vandens buteliukais, naujais žaislais, žaidimu „Ku-kū“, dainavimu ir pan.
Be buvimo gamtoje 51-oji Deimantės savaitė atskleidė keletą naujų jos raidos aspektų:
- pagaliau išmoko pamojuoti ir pasakyti „ate“;
- sugeba atpažinti šunį paveikslėlyje ar matomą lauke ir pasakyti jo tariamą „auauau“.
Likus vienintelei savaitei iki 1-ojo gimtadienio, nutariau dar sykį atkreipti dėmesį ir įvertinti Deimantės socialinės ir emocinės, fizinės, pažinimo bei kalbos raidos apraiškas. Ankstesniuose savo įrašuose jau esu apžvelgusi 1-ąjį (iš 5-kių) raidos etapą pagal ankstyvojo amžiaus vaikų (nuo gimimo iki trejų metų) pasiekimų bei pažangos vertinimo gaires ir aprašą (adaptuota Vitalijos Gražienės), tad šiuokart įvardinsiu 2-ajam raidos etapui būdingus požymius ir jų pasireiškimą mano Deimantės atžvilgiu:
-
bendraudama siekia likti savo globėjo dėmesio centre. Tikrai taip. Nors Deimantė leidžiasi būti paimama kitų, žaidžia su kitais suaugusiaisiais, prašo jų dėmesio, mano, mamos, dėmesys jai vis dar labai reikalingas. Vyrui paklausus, kur aš, mama, kai manęs nėra šalia, iškart suirzta ir balsu kartoja liūdną „ma“ arba „ma-ma“;
-
savo elgesį formuoja pagal kitų mimiką, gestus ar balso ypatumus. Taip. Akivaizdi Deimantės reakcija į mūsų paskatinimus, padrąsinimus ar pasveikinimus, taip pat kaip ir į prašymus ar pabarimus nedaryti to, kas negalima ar nesaugu;
-
stebėdama kitų žmonių mimiką, gestus ar balsą, pratinasi valdyti savo emocijų raišką. Taip. Pavyzdžiui, Deimantė matydama nepažįstamą žmogui tvirčiau suspaudžia mano rankos pirštą arba, anksčiau nekreipusi dėmesio į tėčio sukeliamus gręžimo, kalimo ir pan. garsus, dabar suklūsta, išsigąsta ir bėga nuraminimo pas mane;
-
pastebi ir ima suvokti kitų žmonių emocijų išraišką. Žinoma. Deimantė juokiasi arba ploja savo rankutėmis matydama besijuokiančius arba plojančius žmones gyvai ar per tv ekraną, taip pat stebi besiginčijančių vaikų žaidimų aikštelėje elgesį;
-
siekia kontakto su kitais vaikais ir tą kontaktą trumpai išlaiko. Ne. Tarkime, pati nesiryžta švelniai paliesti kito vaiko, bet jeigu kas nors iš vaikų liečia ją ar nori būti šalia jos, ji nesipriešina;
-
jaučiasi saugiai būdama su artimais jai žmonėmis. Be jokių abejonių. Pirmoje vietoje – mama, tuomet tėtis, po jo – močiutės. Kol kas ne itin prisijaukinusi močiučių vyrus;
-
įvykdo paprasčiausius savitvarkos nurodymus. Nepasakyčiau. Tiksliau, nesu pagalvojusi, kad tokius nurodymus jau reiktų duoti. Kepurę nuo galvos nusiimti, savo batus atsisegti sugeba ir be nurodymų, savavališkai;
-
pradeda laikyti pusiausvyrą ir judėti iš vienos vietos į kitą. Taip. Deimantė jau vaikšto savarankiškai, judesiai darosi vis labiau koordinuoti;
-
nykščiu ir smiliumi sugriebia ir paleidžia kokį objektą. Taip, mėgsta tampyti mano nosį, badyti akis, pakelti didesnius ir mažesnius daiktus nuo grindų ir juos nešti;
-
liesdama ir stebėdama daiktus tiria juos, žiūri, kaip jais naudotis. Tokiu būdu Deimantė išmoko gerti iš neišsiliejančio puodelio su šiaudeliu;
-
atranda, kad pakartotiniai veiksmai sukuria panašų rezultatą. Naujausias pavyzdys: vandenyje, į kurį skusdama dedu nuskustas bulves, pliaukši savo rankomis, kol išgauna taškymosi garsą;
-
pastebi specifines ypatybes. Jei duodu paragauti naujo produkto, iš Deimantės elgsenos labai lengva pastebėti, kad tas produktas jai dar nepažįstamas;
-
mėgdžioja kitų elgesį. Taip. Pavyzdžiui, matydama, kaip aš ją supu ant supynių, kai nebesupu jos, eina pati prie tuščių supynių ir nori supti;
-
reaguoja į paprastus gestus bei intonaciją, toną ir garso aukštumą. Deimantė iš tolo reaguoja į rakinamų durų garsą, taip pat skambučio į duris garsą, grįžusios mamos ar tėčio balsą, telefono skambučio balsą;
-
taria pirmuosius žodžius. Kol kas, man atrodo, kad pirmi jos prasminiai žodžiai tėra „ate“, „auau“. O šiaip dažnai sako „ba“, „ma-ma“, „amam“, „ka“, „ko“ ir pan.;
-
bendrauja garsais bei gestais. Deimantei vis dar patinka žaisti „Ku-kū“;
-
pradeda suvokti paveikslėlių esmę. Taip, Deimantė atpažįsta šunį, avį;
-
po truputį pradeda išmokti naudotis piešimo ir rašymo priemonėmis. Dar ne, todėl bus puiki proga pabandyti.
Iki kito, paskutinio, mano kūdikio 1-ųjų metų raidos paskutinės savaitės apibendrinimo! :)
