52 kūdikio raidos savaitė: pasprukimas iš kūdikystės

Nurimus ne garsiam Deimantės 1-ojo gimtadienio ir krikšto šurmuliui, noriu su jumis pasidalinti paskutiniuoju savo įrašu apie kūdikio raidos ypatumus, kurių per visą rašymo Mamyčių klubui laiką tikrai būta įvairių. 

 

Iš savo pirmakartės patirties dabar gerai suprantu, kad mamystės išgyvenimai labai priklauso nuo to, iš kokios perspektyvos žiūri į gimusio vaiko svarbą šalia savęs. Aš bandau į savo dukrą dabar žiūrėti kaip visų savo tikslų bendrininkę, nors, ką čia slėpsi, iki tokio suvokimo esu garsiai ir atvirai galvojusi, jog turint vaiką jau nebus asmeninis gyvenimas toks, koks buvo iki tol. Arba... Arba antrojo vaiko aš tikrai nebenorėsiu (čia tomis sunkiausiomis pirmųjų metų akimirkomis). 

 

Visgi tie pirmieji kūdikio metai man suteikė brandos, pranašumo (nežinau, kaip jūs, bet aš kažkodėl jaučiuosi pranašesnė už moterį, neturinčią vaiko, nors turėti vaiką, sutinku, kiekvieno asmeninis reikalas) ir atsakingumo, kai pasidarai atsakinga ne tik už save, bet ir savo vaiką. Tas atsakomybės jausmas toks stiprus... Nors vyras bando kartoti, kad tam tikromis situacijomis aš pirmiau turėčiau galvoti apie save, apie save pavyksta galvoti tik po to, kai viskas apgalvota dėl dukros...

 

Paskutiniąją savo metų savaitę Deimantė praleido turiningai. Jau beveik tradicija tampantis susitikimas su savo bendraamžiais (mano bendradarbių vaikučiais) atskleidė vieną Deimantės fobiją. Į susitikimą teko keliauti viešuoju transportu, tad kai tik kas pagelbėdavo įkelti Deimantę sėdinčią vežime į autobusą ar troleibusą, jos ramybę nutraukdavo išgąsčio verksmas. Panašu, kad viešasis transportas Deimantės nežavi. Nors iškelta iš vežimo ant rankų nurimsta ir, atrodo, jau viskas gerai. Gali būti, kad tas staigus aplinkos pakeitimas iš lauko į svetimą autobuso ar troleibuso vidų, kai dar kažkas svetimas čiumpa vežimą, išties nemalonu. Prisimenu, kad Deimantė išsigandusi sėsdavosi ir į automobilio kėdutę kitame, ne mūsų, pavyzdžiui, senelio automobilyje.

 

Savaitės įvykius paįvairino 12-ojo mėnesio vizitas pas gydytoją. Deimantei teko susipažinti ir būti apžiūrimai naujos gydytojos, o pažintį gydytojos kabinete lydėjo nuolatinis verksmas. Nesileido nei gerklės tikrinimui, nei svorio ir ūgio matavimui, bet iš keletos bandymų visgi visas procedūras iškentėjo. Tiesa, pasverti teko ant suaugusiųjų svarstyklių tėčiui laikant rankose, o tuomet numinusuojant tėčio svorį užfiksuoti tikrąjį jos svorį. Ūgis - 81,5 cm, svoris - 11,5 kg. Per 3 mėn. paaugo 5,5 cm ir priaugo 800 g. Priminsiu, jog gimė 53 cm ir 3730 g.

 

Gydytoja pasiteiravo ką Deimantė valgo (pakomentavau, jog viską, kas sveika ir reikalinga, tik pieno produktus dar ne visus ragavo), taip pat klausė, ką kalba, ar atsiliepia šaukiama vardu, ar ropoja, ar ima daiktus į abi rankas, ar vienu metu išlaiko daiktus skirtingose rankose, ar taiko į burną maisto produktus, ar dažnai keliasi naktį?

 

Klausimas apie pabudimus naktį mane kiek suglumino. Mintyse svarsčiau, ką atsakyti, bet pakomentavau taip, kaip yra. Deimantė vis dar dažnai (kas 2-3 val.) keliasi ir valgo mano pieną iš krūties, bet gydytoja patikino, kad tokiame amžiuje dar taip ir turi būti. O aš galvojau, kad galbūt tai jau koks tabu ir turėtų galėti be mano pieno išmiegoti visą naktį.

 

Gydytoja paskyrė kraujo ir šlapimo tyrimus, kurių rezultatai kitą dieną atskleidė, jog viskas gerai, bet yra vienas bet. Deimantės hemoglobinas (anksčiau buvęs 129) nukrito iki 115. Medikamentinio gydymo neskyrė, bet gavome patarimų duoti daugiau mėsos.

 

Deimantė buvo paskiepyta. Laimei, šalutinių poveikių po skiepo nepasireiškė. Dar gavome siuntimą pas ortopedą, nes per pirmąjį vizitą pas šį specialistą gavome rekomendaciją pasirodyti ir vėl, kai Deimantė savarankiškai vaikščios.

 

Ši savaitė mums leido pastebėti, kad Deimantė labai greit sugeba imituoti mūsų veiksmus: aš išmokiau pirštuku braukiant per lūpas burzgėti, o tėtis parodė kaip burnoje malti liežuvį tariant kažką panašiai į greitakalbe girdimą "kodėlkodėlkodėl". Deimantė kai ką išmoko ir nemokyta, t.y. pridėjusi delną ar kokį daiktą prie ausies vaizduoti, kad kalba telefonu.

 

 

Savaitės pabaigą, sekmadienį, pasirinkome švęsti. Dvigubai - gimtadienio išvakares ir krikštynas. Labai nerimavau, kaip susidėlios dienotvarkė iki 14 val. vykusio krikšto, bet iš pietų pogulio pasisekė pažadinti Deimantę geros nuotaikos. Krikšto ceremonija praėjo sklandžiai, nes išspausti ašarą liejant krikšto vandenį ant galvos, turbūt nieko tokio. 

 

Krikštas priimtas, gimtadienio noras sugalvotas, tai ir pats laikas sprukti iš kūdikystės. Kai močiutės pamatė, kokiu greičiu Deimantė lekia kiemo plytelėmis, buvau pabarta, kad leidžiu taip bėgti.

 

Labai tikiuosi, kad mano vaikas savo gyvenime kuo mažiau klups, o jei ir bus vienokių ar kitų parklupimų, ji greitai atsities. Visai nesigraudinu, kad jos kūdikystę keičia ankstyvoji vaikystė. Vaikus auginam, kad užaugtų! Sveiki, geri, laimingi ir tėvams dėkingi.

 

 

Ačiū, kad skaitėte :).