7 Kartas atgal “VIENAS ŠIAIP, O KITAS, KAD SUKTŲSI!”
Ryte, prieš ateidama į darželį, ji mamai pareiškė: man reikia vieno šiaip, o kitas, kad per šokius suktųsi. Kas toks? Taip, sijonas! Tą dieną, kai būdavo šokių pamokos, panelė ateidavo su dviem sijonais, o ir šiaip daugiausia su jais. Galėjai ją vadint Modi Du prekiniu ženklu, mat tokios firmos suknelės dažniausia ją puošdavo. Ji puošdavosi kas dieną. Plaukai supinti būtent taip, o ne kitaip. Jei supynė mama, tai tau, miela auklėtoja, perpinti ne valia! Pamenat blogą apie Gustę ir tą faktą, kad jai plaukus pina tik auklėtoja Toma? Tai šitos panelės, beje Gustės geriausios draugės, plaukų pynimas buvo tik jos mamos reikalas. Aš visada prieš plaukų šukavimą kartoju, kad negalima būt raganaitėmis – reikia būti mergaitėmis. Šitas suveikdavo tik tada, jei plaukai būdavo surišti į kasą, nes į kasą sušukavus perrišti iš naujo leisdavo.
Pamenu ji atėjo pas mus ir tiesiog pasiliko. Po kažkurio laiko būdavo tų „nenuotaikiniadienių“, bet labai retai. Jei būdavo, tai reikdavo visada pamojuot per langą. Pamojuot, tai mamai, jeigu ką. Vėliau galėdavai aiškiai matyti kokioje būtent vietoje ji stovėjo ir mojavo. Pirštų antspaudai išdavikai. O neduok Dieve, jei per ne nuotaikos dieną pamiršai pamojuoti, tai bus pikta kokias visas 10 min. Kol pamirš, iki kito ne nuotaikos ryto.
Ji buvo labai graži. Labai. Jos plaukai blizgėjo lyg po padarytos cocochoko procedūros, apačioje lengvai raitydavosi. Aukšta, liesa, tamsių plaukų, šviesios odos. Spėkit, kokia buvo jos mėgstamiausia spalva? Neatspėjot – rožinė. Sakysit atspėjot? Gerai gerai, beveik visų mergaičių mėgstamiausia spalva rožinė, matyt dar prieš gimstant užkoduota. Priešingai nei kitų merginų garderobe pas ją rožinė spalva nebuvo toji rėžianti, ryški, ji veikiau priminė zefyrus. Švelniai rožinius zefyrus. Žodžiu skani.
. Vis nuspręsdavo, kad šiandien ir vėl nevalgys, juk nenori. Vieną kartą atvežė bulvių košę, kuri buvo oranžinės spalvos, dar ir dabar tokią veža, tik aš nepamenu su kuo ji. Pasakiau panelei, kad būtent šioji yra saldaininė, dėl to tokia ir ryški. Suvalgė visą ir dar prašė. Kai būdavo tų dienų, kur iš žvilgsnio supranti, kad nevalgysi, tai porcija nukeliaudavo pas geriausią draugę Gustę. Ir Gustė patenkinta, ir jai gerai.
Ji labai aiškiai šnekėjo, neskubėdama. Buvo mamų ir tėčių dienos koncertas. Visada darom tokį bendrą. Auklėtoja buvo užrašiusi kiekvienam trimečiui eilėraštį ant lapelio, jį reikėjo namuose parnešus išmokti. Spėkit ar ji parnešė? Ne. Bet ji priešingai, nei kiti, tie, kurie pamiršo žodžius, pradėjo verkti, kilnojo iki pažastų sijoną ir visaip kitaip jaudinosi... atsistojo ir išpyškino kaip reikalas. Aiškiai, raiškiai, be klaidų! Ir išmoko eilėraštį tik darželyje, repeticijų metu, nes namo lepelio taip ir neparnešė. Tėvai laaabai džiaugėsi. Ir mes! Visi! Atsistojo, padeklamavo, nusilenkė ir nuėjo į savo vietą.
Jos draugė Gustė į darželį dažnai atkeliaudavo su tėčiu. Kartą ši panelė pareiškė: AŠ NORIU, KAD PAS MANE IRGI ATEITŲ TĖTIS! Ir atėjo jau kitą dieną. Tada ir dažniau pradėjo ateidinėti. Ach tie mūsų tėčiai, taip darantys pavyzdį ir įtaką. Ačiū jums.
Ji mylėjo mus. Vieną dieną labiau vieną auklėją, o kitą - kitą. Kaip ir su valgiu: valgau, nevalgau.
Jos mama visada buvo viskuo patenkinta, laiminga, dėkinga. Tik dabar pagalvojau, kad priešingai nei ji, niekada nedėvėjo sijonų ar suknelių. Na taip dažnai, kaip dukra, tai tikrai ne. Ta mama, buvo iš tų savų. Iš tų, kur gali drąsiai perkopti iš „Jūs“ i „Tu“, bet nedrįsti, nes gerbi. Toji, kur padės, prisidės ir pagelbės.
Kai tos panos iškeliavo į valstybinį, pamenu, kaip šiandien, padovanojo gražią MAMIN gėlių puokštę, kaip ja džiaugiausi. Dėžutę dar ir dabar turiu. Bet gėlės per du metus nuvyto.
Toji visur minima JI, tai mano A U S T Ė J A. Austėja Šedvartaitė. Taip, ji būtent taip aiškiai mokėjo ištarti savo pavardę. Aiškiai ir dėl to, kad mes to taip dažnai jos klausinėdavom, nes mat labai gražu buvo.
Austėja mūsų šviesulys ir mergaitiškumo pavyzdys. Jautri, graži, pasitempusi, judri ir minimukiška. Kaip ir priklauso.
Su Gustės mama jau susirašėm, o dabar klausiu Austėjos. Ar galiu šias dvi savo mylimiausias panas pasiimti kitą savaitę kokį vakarą į pasimatymą? Be jokių mamų ir tėčių, tik jas dvi. Mes jau nepinsim plaukų, nesisuksim su rožiniais sijonais, bet kad valgysim zefyrų skonio ir spalvos ledus, tai pažadu. Kalbėsim apie kitus eilėraščius, kuriuos jos išmoko naujame darželyje, bei kuri kokį kavalierių grupėj nusižiūrėjo. Juk su auklėtoja viskas galima. Mamos, ar išleisit?
