9 Kartas atgal "Emiliukas ir jo mama"

9 Kartas atgal "Emiliukas ir jo mama"

31. May 2018, 00:07 Toma Beržonskienė Toma Beržonskienė

20180531000044-80645.jpg

O kai jūs kažkokia tema rašot, tai ar iškart žinot, koks bus teksto pavadinimas, išdidžiai jį parašot, o tada beriat tekstą, ar kaip? Aš tai visada visų pirma sugalvoju pavadinimą, o tada pagal jį dėstau mintis. Galvočiau, kad man dar ir neblogai sekasi. O vat kažkaip šį kartą toks pavadinimas, koks mano galvoj sukasi, rodos, per prastas teksto herojams, bet tiek to. Pradedam.

9 Kartas atgal. “EMILIS IR JO MAMA“

Taip taip, vat taip paprastai. Emilis ir jo mama.

Ne!

Sugalvojau dar geriau! Emiliukas ir jo mama. Sakysit esmės nekeičia? Dar ir kaip keičia! Iš tikrųjų , tai aš labai nemėgstu, kai žmonių vardus mažybina. Kodėl normali mergina, kuri nei ten labai smulkutė, nei ten labai gležnutė, visą gyvenimą yra aplinkinių vadinama pavyzdžiui Rasyte? Ir kai dar tai Rasytei, kaip sakau, visiškai nedera tas vadinimas. Gimus Rasytė, užaugus Rasytė, pasenus ir tai Rasytė? Kodėl mane visi normaliai vadina? Matyt, kad aš nei iš gležnų, nei iš smulkių. Tai vat Emilis, kuris kaip savaime suprantat yra vaikas, tai ne tik, kad iškart gali būti Emiliukas, bet ir dėl to, kad būtent jam kitaip ir nedera.  Jis iš tų, kur kitaip vadinti ir sunku. Aš tikiu, kad jis užaugs tikrai didelis Emilis, bus didelis ir tvirtas vyras, pavyzdys visiems, bet šiuo metu man jis Emiliukas ir jam tai labai tinka. Pavyzdžiui studiją lanko Radvilas, tai jis ir yra Radvilas, jam tiesiog kitaip nederėtų. Tvirtas, greitas, sumanus, drąsus. O vat Emiliukas yra Emiliukas. Ir ne šiaip sau. Tai kodėl? Todėl, kad tuoj papasakosiu.

Skambina mama vieną kartą pakalbėti dėl darželio lankymo, antrą kartą. Ir tą antrą kartą ji ima pasakoti, kad didysis brolis jau užaugęs, kad didelis, ten dar kažką mini... Aš vis klausau klausau, kur tas balsas man girdėtas? Tada dar viena detalė, kita. Ir klausiu:

 – O ar jūsų didžiojo brolio vardas ne Aleksandras?

– Taip, Aleksandras! (Sandra, žinau, kad skaitai, tai tu irgi jį pameni).

– Tai jūs gal Dominykos draugė?

– Ta pati, - girdžiu atsakant.

– Sveiki atvykę!

Dominyka, mano buvusi bendradarbė, na, o jos draugė Monika, minėtojo Emiliuko mama. Aš jos nepažinojau, tik žinojau. Tuomet, kai dirbau vaikų kambary, Aleksandro vardą linksniavom dažnai. Ir jo neišėjo vadinti Aleksandriuku, nes jis buvo Aleksandras. Tą padarė, aną padarė, kažkas su juo nutiko, ar kaip tik nenutiko. Pamenu jį kaip tą pasiutusį vaiką, tikrą Aleksandrą, kuris dabar, beje, yra mandagiausias ir smalsiausias vyresnysis brolis, ateinantis pasiimti iš darželio savo mažojo brolio. Jam visada viskas įdomu, smalsu, jis viską daro atsargiai, atsiklausia. O kas svarbiausia – jis kiekvieną kartą atėjęs pasiimti Emiliuko garsiai ir aiškiai pasako – L A B A   D I E N A. Kas mano žmonių vertinime (nesvarbu, kiek jam metų) labai svarbu. Tai laba diena, jums sako Tomos nuklydusios mintys. Grižtam prie Emiliuko.

20180531000117-54610.jpg

Pamenu atėjo jis mokslo metų pradžioj, per patį bumą. Šis rugsėjis buvo gausus vaikų, atitinkamai ir ašarų, nes juk visus nauja pradžia ištiko. Emilis verkė ilgai, vis negalėdavom pripratinti nusivesti į virtuvę, ten jam nepatikdavo, bėgdavo atgal. Kol vieną dieną pasodinau jį taip, kad pačiam išlipt būt sunku. Ir vuolia! Sėdėjo ir valgė. Dabar, tai mes protingos, vartelius, maitinimo kėdutes įsitaisėm, o tada net minties nebuvo.

Naujam vaikui kelis pirmus kartus liepiam ateit nuo 10, na o jei pusryčiaus – pusę 9. Tai su Emiliuku vis vargom. Šiandien be pusryčių, o rytoj su, kitą dieną vėl atvirkščiai. Rodos, jau patiki gerumu ir tada vėl nusivili, nes verkia.  Ir ne tik Emilis, o ir jo mama, bei aš.

Jo mama Monika, labai moteriška moteris. Ir jei juokiatės iš aprašymo, tai nejuokinga, nes moterys šiais laikais mažiausiai moteriškos. Ji man moteriška. Ji man „mamiška“, bet gink Die, ne „super mamytė“, jei suspėjot sugalvot.  Ji man tokia labai lietuviška, o būti lietuviška, tai dar vienas labai svarbus mano žmonių vertinimo kriterijus. Ji šviesiais, ilgais plaukais, gražios lygios odos, labai plačios ir nuoširdžios šypsenos. Kartu ji ir kovojanti, pasakanti savo nuomonę, pakritikuojanti, bet ne kandi, ne reikli, ne prikli, ir ne bjauri. (Blemba, geras sakinys. Ne taip kaip šis). Ji smalsi, ji ir stebinti ir kritikuojanti mūsų veiklą darželio grupėje. Ne ta, kuri užima „ai, tai mačiau kažką“ vietą.  Kritikuojanti, tai reiškia komentuojanti, o ne kritikuojanti ir peikianti.

20180531000146-76264.jpg

Taigi vieną iš tų rytų, kuomet buvo dar vienas bandymas eiti valgyti kartu su visais, mes su Emilio mama palūžom. Dar tada jis buvo Emilis, ne Emiliukas. Monika vis norėdavo kartu eiti į virtuvę pavalgyti su vaikais, ko neleidžia mūsų darželio taisyklės, o dabar kai pagalvoju, tai kiek kartų save apsikraudavom leisdami. Vaikai triukšmauja, maivosi, stumdo kėdes, spardosi po stalu kojom. Kitaip sakant – didelis triukšmas ir balaganas, iki kol ryto košė atkeliauja.  Beje, pastebėjot, kad vaikams iki 2 metų viskas yra košė.  Kad ir ką bevalgytų, o tu vėliau klaustum – atsakymas tas pats. Košę.  Emilis atėjo ryte, jau greit reiks košę valgyt, tuoj praustis, ruoštis, o jo mama vis dar neišeina, stoviniuoja. Sako:

-Tai gal aš galiu eiti kartu pusryčiauti?, - ir tada aš nebesusilaikau, nes ir ji jau nebe.

- Žinoma ne, kaip jūs nesuprantant, kad trukdot??!!

Ir vat būtent, kad trukdo. Ne tiek, kiek mums, o vaikams. Vienas maivosi, o kitas verkia svetimą mamą pamatęs. Retas kuris ramiausiai valgo.

Tą kartą kartu pusryčiauti eiti neleidus, abiems iš nevilties apsibliovus, palūžus... Emilis lyg niekur nieko nuėjo valgyti. Tą dieną liko miegoti, be jokių didelių problemų. Nuo tos dienos jis tapo EMILIUKAS. Ir ne kitaip. Su juo daugiau niekada nebuvo problemų. Jis ir iki šiol yra gražiausiai valgantis vaikas darželyje. Kad ir kiek sriubos ar košės šaukšte būtų, ir jau beveik laukan kristų – jis jį pasuks taip tiesiai ir laiku, kad ant stalo lašų ir trupinių beveik neliks.  Jis niekada nesistos pavalgęs, o sulauks draugų. Jis nepuls atimti iš kito mašinos, jau vien dėl to, kad tas kitas ją tuo metu pasiėmė ir jam prisireikė. Jis nešūkaus be reikalo ir kito neskriaus. Ateis apsikabinti. Jį galima prieš miegą pabučiuoti. Ir kada nutiko tas lūžis, supratot? Tada, kada įvyko tas stebuklingasis trikampis: vaikas, tėvai ir auklėtoja.  Kada visi stengėsi elgtis vienodai, kaip susitarę, kada visi nebestresavo, o elgėsi pagal taisykles, kada vienas kitą išgirdo.

Tėveliai labai dažnai klausia: kaip juos užmigdot, kaip tiek pamaitinat, kaip į lauką aprengiant? O tai kaip jūs savo darbe apskaičiuojat kiek tapetų reikės kambariui, kiek trąšų žemei, koks atstumas myliomis nuo mėnulio iki kito pasaulio galo...? Mūsų toks darbas, mūsų tokia dienotvarkė, mes tiesiog negalim kažko nesuspėti, negalėti. Mes tiesiog privalom laiku pusryčiauti, eiti į lauką ir pietauti, valgyti ir eiti miegoti, nes kitaip diena sugrius.  O kai žinai savo ritmą, tai ir spėji. Paprasčiausiai, nors gal kurią dieną ir mažiau pavyksta. 

Emilio mama vis stebisi, kaip mes laikom jį be tiūtės, kaip jis užmiega be jos? O Vincento mama tą patį sako stebėdamasi, kad jo mylimiausia avytė kažkaip vis spintelėj, o ne rankose. Labai paprastai. Namuose nei avytė, nei tiutė valgyt netrukdo, namuose gali ir pusvalandį ilgiau valgyt. Išsiimi tiūtę – įsidedi kąsnį, suvalgai – įsidedi atgal. Pas mus tos tiūtės ar avies tuoj prireiks dar penkiems, ir per visus darbus jos į save neliks panašios, taigi reikia imtis veiksmų. Tiek Vincentui, tiek Emiliukui pasakom tą patį: eik pasidėk daiktus į spintelę, pamojuok, atsisveikink, gali vis ateit žvilgtelt ar vietoj, ar nepabėgo kojoms išdygus, ir vėl eiti žaisti.  Tą patį abu ir daro. Ateina ryte Vincentas, padeda avytę ir sako: nereikia avytės! O Emilis – bai bai! Lygiai taip pat abu padaro prieš miegą. O ką veikia Emiliuko mama?  Atėjus pasiimt Emilio duoda jam tiūtę, kartais net dvi ir tik dėl to, kad jis tuo metu parodė į spintelę, paprašė. Bet juk mūsų irgi prašė, irgi pyko, bet šiandien rezultatas puikiausias. Pabandykit ir jums pavyks. O gal iš Ispanijos jau grįšit ir be jos, tik su nudegusiais žandais ir ispaniška nuotaika? Čia irgi tiesiog turi įvykti tas stebuklingasis – vaikas, tėvai, auklėtoja – trikampis ir tiek. Mes savo jau seniai padarėm.  Mes ir Emiliukas. Liko jūsų eilė.

20180531000213-94752.jpg

Emilio mama visada yra ta, kuri pergyvena dėl jo ašarų, bet apie tai jau nebepasakosiu, geriau va, įmetu nuorodą apie ryto ašaras http://www.mamyciuklubas.lt/moteru-klubas/5-kartas-atgal-ryto-drakonas-a-r-m-a-n-d-a-i-su-gimtadieniu-52893/ ir patarimus, kur dar dėl to tobulo trikampio reikėtų pasistengti. Emilio mama yra ta, kurios visada smagu laukti, nors ji ir mėgsta „šikalioti“ ir kiekvieną dieną klausti – tai ar neverkė? Bet dabar sugalvojau, sakysiu, kad verkė, gal bus geriau, nes kai sakai, kad neverkė, tai vistiek netiki.  Ji yra ta, kuri duoda gerų patarimų, džiaugiasi smulkmenom,  ji ta, kuri labai mėgsta aktyviai dalyvauti darželio veikloje, šventėse. Ji ta, kuri manęs pasiilgsta, kuriai rūpi, kaip man sekasi, ne tik Emiliui. Monika yra ta, kuria galima pasitikėti ir tikėti. Linkiu pasitikėti ir tikėti manimi, maži žingsneliai gero ryto link prasideda tik nuo jūsų ir padaro laimingą ne tik Emilį, bet ir kitus.

Mes pasiilgom Emiliuko jautrumo, pasiilgom jo ryžtingumo, tvarkingumo, jo mandagaus brolio, močiučių FB aktyvumo, pokalbių rytais ir vakarais, šypsenų... ir draugystės, kuri, rodos, nebloga tarp mūsų užgimė.

Ai, ir dar linkiu verkti iš laimės, nes po ašarų visada atkeliauja laimė, anksčiau ar vėliau. Juk matėt, kaip buvo mums. Linkiu, kad anksčiau ir kuo dažniau ji ateitų.  O jei verksit iš nevilties, tai nieko tokio, svarbu suprasti ar verta, juk Emiliukas tai per dieną išvis neverkia, nors ir netikit manimi. Beje, žinau, kad iš Emiliuko išaugs tvirtas, geras, stiprus ir vyriškas Emilis, ir kai pagalvoji, kaip greit tai bus.

Emiliukai ir jo mamyte, ar jau grįžtat?

 

 

Toma Beržonskienė

 

20180531000237-88429.jpg