Turbūt daug kas man pritars, kad mes gyvename šauniausiame pasaulio kraštelyje, kuris turi net keturis metų laikus. Tad gyvendami Lietuvoje, galime jaustis lyg gyventume Ispanijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje, Suomijoje, o gal tiesiog džiaukimės tuo ką turime, o ne ką galėtume turėti?
Dar sykelį įsitikinau, kad mes, mamos, turinčios vaikų, esame be galo laimingos ir dar...vis esame pačios vaikais.
Kaip gera ir nuostabu, kai su vaikučiu gali džiaugtis nulipdytu sniego kūrynėliu, kuris galbūt toks pats kitą sykelį nesigaus.
Jei viliesi, kad tai senis besmegenis, o visi kiti mato tai: zuikį, lapę, meškį, ar tai blogai?
Iškart paaiškėja, kad esi draugų būryje.
Kaip gražu stebėti vaiko pastebėtą vasaros ir žiemos harmoniją, o gal tai kova?
Ir dar ištartą frazę, kad čia tiktų M.K.Čiurlionio poema "Jūra". Jūra sniego, jūra žiedų, ir bangavimas tarp gyvybės ir nebūties. Nebūties sniego, o gal nušąlusio žiedelio.
👍 šauniai