Almai Jomantienei liga nustatyta prieš 7 metus, esant 41 m.
Prieš septynerius metus Klaipėdoje per „Nedelsk“ akciją krūtyje aptiko riebalinį darinį. Ir gydytojos paaiškinimai, ir papildomai atlikta echoskopija neišgąsdino – apie 40-tuosius gyvenimo metus liaukinį audinį krūtyse keičia riebalinis. Bet po 4 mėnesių susapnavau krūtyje guziuką.
Šiaip naktimis miegu ramiai, o tąkart pašokau, apsičiupinėjau – yra! Po biopsijos gydytojas sausai ištarė: „Ponia, jums vėžys“. Jam tai įprasta, bet man... Gerai, kad šalia buvęs vyras susigriebė paklausti – o ką daryti toliau? Jam ši žinia itin skaudi – nuo krūties vėžio mirė jo 30-metė sesuo, palikusi du mažamečius vaikučius.
Grįžusi iš gydytojo, norėjau būti viena – užsidariau, išsiverkiau ir užmigau. Vyras tą patį vakarą pasakė vaikams – ramino I kurso studentę dukrą ir du paauglius sūnus. Visus susikaupti tuomet raginęs vyras tik vėliau pasipasakojo, ką išgyveno pats.
Nesuprantu, kodėl kitos norėdamos apsaugot slepia ligą nuo artimųjų. Tik mano tėvams situaciją nušvietėm kuo švelniau. Apie ligą pasisakiau ir kolegoms darbe – nebuvo nei sunku, nei gėda. Su jais visad bendravome šiltai. Praėjus savaitei po operacijos, būdama tik su viena krūtimi, užsivyniojusi šalį, užsukau į darbą pasveikinti kolegos.
Tiesą sakant, nesitikėjom laimingos pabaigos. Manydama, kad turiu vos 2 mėnesius, skubėjau tvarkyti dokumentus, namus, rodžiau vyrui, kur spintose patalynė, rankšluosčiai...
Gąsdino operacija. Nors iš knygų apie vėžį lyg ir įsivaizdavau, kaip viskas vyks, bet tegalvojau, kaip nupjaus visą krūtį, kaip užgis tokia žaizda. Nežinojau, kad tebus pjūvis, pro kurį viską išims. Vyras irgi ruošėsi: perkėlė miegamąjį į 1 aukštą, arčiau tualeto. Jis vis kartojo: „Viskas bus gerai, viskas bus gerai…“
Lankydamasi pas gydytojus, sutikau vėžiu sirgusią pažįstamą. Nebuvom draugės, bet ji pakvietė: „Užeik pas mane, pasikalbėsim.“ Pamenu, ėjau baisiai nusivylusi ir nenorom, o į namus grįžau pasišokinėdama – viskas bus gerai! Prieš 8 metus ir jai buvo sunku, bet išbrido, dabar ruošiasi atstatomajai operacijai.
Tas pokalbis man buvo pirmoji tikra pagalba. Supratau: net jei man liko nedaug, neapsunkinsiu namiškių dejonėmis. Dabar daug įžymybių viešai pasakoja savo vėžio istorijas – kaip susirgo, kaip pagijo, o tada, prieš 7 m., viltingų istorijų nebuvo.
Aplinkiniai tekalbėjo: tas mirė nuo vėžio, anas mirė... Apie galimybę pasveikti nežinojau, o dabar paskaitai – 95 proc. moterų išgyja – ir gauni galingą impulsą! Savitarpio pagalba labai svarbi. Gydytojai neturi laiko pasikalbėti kaip su draugu, nors apie gydymą, jei reikia, kalba ištisas valandas.
O prieš operaciją užsukęs psichologas vieną mano draugę tik sunervino. Jai labiau padėjo pokalbis su manimi. Savitarpio pagalbos grupelėje iš pradžių buvome 6–7 moterys. Kai jau 20 metų po ligos išgyvenusi moteris pasakoja savo ligos istoriją – suteikia kitoms vilties, nuramina.
Po operacijos, kai žaizda sugijo, teko prisitaikyti krūties protezą. Jį parenka ir nudailina pagal pageidavimus, kad būtų išties gražu. Peruko neprireikė, nes per chemoterapiją gavau silpnesnę chemiją.
Būdama sveika vis skubėdavau, vis atsirasdavo nebaigtų darbų. Dabar apie tokį skubėjimą visiems sakau: „Užsidegė žalia šviesoforo šviesa, o tu link to šviesoforo – bėgte, kad tik spėtum. Galima pamanyt, kad žalia šviesa jau niekada nebeužsidegs.“ Kai susergi tokia liga, labai daug dalykų pradedi vertinti visai kitaip. Ir daug ramiau.
🤗 🌷 😉