Apie karalienes, kurių karūnos irgi krenta

Puikiai!

- Nesijauti senstanti?

Nea.

- Taigi trys dešimtys tuos sueis!?

?!

- Tai ką, jau būsi nebejauna ir dienos gražiausios praėjo?

Tai, kad neeee!

//////////

Tokių ir panašių klausimų sulaukiu kone jau mėnesį ir nuoširdžiai nesuprantu, kur dingo mano įsivaizdavimas, kad 30 - tai jau nuosprendis, kai 30 - tai jau kažkokį kertinį etapą žymintis amžius, kai 30 - lyg pabaigos pradžia. Iš tikro, prisipažįstu, bežiūrint savo tėvų 30mečių nuotraukas, na man jie vistiek atrodo vyresni, nei kad esu aš dabar. Nepyk mama, nepyk tėti :)

Iš tikro, pasitinkant šį naują etapą, aš jaučiuosi kaip niekad gerai. Nebijau pasakyti, kad dabar geriausias mano laikas gyvenime ir ne todėl, kad aš sukūriau verslą, ar padariau svaiginančią karjerą (kaip dabar populiaru visuomenėje skaičiuoti gyvenimo pasiekimus), ne todėl, kad susikroviau turtus, ar uždirbau pirmąjį milijoną (kaip dabar populiaru matuoti žmonių vertę), ne todėl, kad pasistačiau namą, ar įsigijau brangų automobilį (kaip dabar populiaru, vertinti žmonių turtą). Man tai geriausias laikas, nes pagaliau aš jaučiuosi puikiai su SAVIMI. Aš atradau save, susidraugavau su savimi ir toks jausmas, kad galiu kalnus nuversti.

Šie 30 metų žymi labai ilgą kelionę su labai daug iššūkių ir sunkumų, kurių nesupratau iki šiol, tačiau ačiū Jiems, kad jie padėjo man ateiti čia, kur esu. Ir mano pasiekimai susideda iš ilgų ir varginančių kovų, akistatų ir dvikovų su pačia savimi, nugalėtų kliūčių, išplėstų komforto zonos ribų, kartais vertybių perkainojimo, prioritetų perdėliojimo. Ir aišku saldžių gyvenimo apdovanojimų.

Savo pasiekimų nebematuoju stereotipniais visuomenės rėmais, į kuriuos stačiausi pati, vien dėl to, kad bijodavau, kad būsiu niekas. Būsiu niekas, jei nesukursiu savo verslo ar nepadarysiu kažkokios (velniai žino kokios) karjeros. Būsiu niekas, nes neturėsiu vyro ir vaikų. Būsiu niekas, jei neturėsiu savo namų. Būsiu niekas, jei nebūsiu kaip kiti.

Aš nenoriu būti kiti. Aš pagaliau atradau savo vertę ir žinau kad tai nepriklauso nuo to, kiek aš pinigų uždirbu, kokį vyrą turiu ir ką apie mane galvoja visuomenė. Aš turtinga žmonėmis, kuriuos turiu šalia ir jausmais, kuriuos turiu ir nebijau parodyti, tebūnie tai užsispyrimas, tebūnie tai emocionalumas, tebūnie tai jausmingumas, tebūnie tai dramatiškumas. Aš pagaliau jaučiu savo vertę būdama tokia kokia esu. Ir namo, bei automobilio man nereikia, daug smagiau visuomeniniame transporte stebėti žmones, jiems šypsotis, nejaučiant, su ausinuku ausyse, uždainuoti ar turėti laiko paskaityti knygą.

Pavargau taikytis prie visuomenės nustatytų normų, kaip aš turiu atrodyti, kaip elgtis, kuo užsiimti ar ko siekti. Galų gale pavargau nuo to, kaip turi atrodyti mano gyvenimas ir sprendimai. Ir pavargau reikalauti iš kitų, kad kurtų mano gyvenimo laimę. Aš jau žinau kas daro mane laimingą, todėl ir būsiu. Aš nepriklausoma ir iki kaulų semegų atsakingą už savo gyvenimą pati. Palinkėkit sėkmės, nes ir karalienėms būna gyvenimo duobių ir karūnos kartais nukrenta :)

- Kaip tu?

Aš tiesiog puikiai.

- Nesijauti senstanti?

O kuo tai susiję? Senstam nuo pačios pirmos gyvenimo dienos, kiekvieną mielą dieną. 

- Taigi trys dšimtys tuoj sueis?!

Na ir vėliau keturios ir penkios ateis.

- Tai ką, jau būsi nebejauna ir dienos gražiausios praėjo?

O grožis užkariaus pasaulį? Kol kas nepanašu. O ir jaučiuosi turbūt gražiausiai iš visų savo praėjusių metų.

P.S. beje, jei karūna ir nukris, nusipūsiu nuo jos dulkes ir užsidėsiu ją sau tiek kartų, kiek reikės. PATI.