Pasirodo, mano prosenelio būta labai azartiško žmogaus. Jaunystėje kartą taip įsijautė žaisti kortom, kad pralošė pirma kepurę, o paskui visai liko tik su apatinėm kelnėm. Gerai, kad buvo vasara. Reikia grįžt namo, į Perloją, o kad buvo dar ir burnelę išmetęs, nutarė plaukt per Merkį. Plaukdamas ėmė skęst. Na tai mintyse Dievui meldžiasi: "Dzieve, kad cik gyvas išplauktau, daugiau kortų in rankas neimsiu." Suveikė. Išplaukė gyvas. Ir pažadą Dievui išlaikė. Kai jau paseno, ir anūkai žaisdami paprašydavo patarimo, kurią kortą dėt, tai dziedulis tik pro petį žiūrėdamas pirštu baksteldavo: "Šitų dėk!" Bet į rankas kortų neėmė.
🤣