Mane, kaip jaučiančią ypatingą aistrą kalboms, o pirmiausia, žinoma, savo gimtajai kalbai, be galo jaudina kad ir kol kas maži, bet labai reikšmingi kalbiniai sūnaus pasiekimai. Jaudina kur kas labiau nei fiziniai, nors, savaime suprantama, tai víena nuo kita neatsiejama. Ir tie, kas sako, kad kūdikiai kalbėti nemoka, o apskritai vaikai pradeda kalbėti tik sulaukę 2-3 metų, labai klysta. Iki vienerių metų kūdikiai išvysto, galima sakyti, kone 2/3 savo kalbos gramatikos: fonetiką (garsų skyrių) ir morfologiją (skiemenavimo, žodžio dalių). Jau dabar klausydama savo beveik 8,5 mėnesių sūnaus kalbėjimo pastebiu, kaip tokias garsų virtines kaip „mamama“ ar „bababa“ keičia pirmieji, tam tikra intonacija apibrėžti skiemenys: „ma“, „ba“, „ve“, „te“ ir pan., kaip mažylis moka, tęsdamas garsą ‚m‘, reikšti susidomėjimą. Galbūt kas nors suskubtų man čia paprieštarauti ir bandytų įtikinti, kad tokie skiemenys nereikšmingi, bet, sakyčiau, jie dar ir kokie reikšmingi: jie netariami bet kada, o (dažniausiai) žaidžiant, žiūrint į tėčio ar mamos veidą ir pan. O ką jau kalbėti apie kūdikio verksmą, kuris neabejotinai turi reikšmę bei prasmę! Belieka žengti dar vieną žingsnį ir imti sieti tam tikrus skiemenis su tam tikrais daiktais, o tada mažylis pasieks ir žodžių lygmenį.
Prieš aštuonis mėnesius namuose atsiradusį mažąjį gyventoją galėjau prilyginti iš užsienio atvykusiam svečiui, kuris bando susigaudyti jį supančioje kardinaliai pasikeitusioje aplinkoje ir susikalbėti. Iš pradžių nustatyti, kokiai kalbos šeimai priklauso jo tauškėjimas, mums buvo labai sunku: ausimis karpydavome girdėdami visai nelietuviškus, kažkokius egzotiškus garsus „gh“, „kh“, „rh“. Vadinasi, tam tikrą garsų rinkinį mažasis jau gimdamas „atsinešė“. Čia būtų teisus dėdė N. Chomskis, kuris teigia, kad kalbos išmokimas yra įgimtas ir kad visi panašaus amžiaus vaikai, nepriklausomai nuo to, kokiai kultūrinei ar socialinei terpei priklauso, turi tam tikrų kalbinių gebėjimų. Tokį požiūrį patvirtintų ir pastebėjimas, kad kūdikiai, gimę skirtingose kalbinėse bendruomenėse, iš pradžių taria tuos pačius garsus: ‚a‘, ‚e‘, ‚o‘, ir pan., o paskui, papildydami šiuos garsus įvairesniais, geba išartikuliuoti tiek garsų, kiek nėra nė vienoje gyvoje pasaulio kalboje (!). Įpusėjęs devintąjį mėnesį, Antanas minėtų egzotiškų garsų nebeartikuliuoja, jo čiauškėjimas, bent jau mums taip atrodo, ėmė panašėti į lietuvišką, tik turbūt ne be mūsų, artimųjų, įsikišimo: vos tik mažasis ištaria „te“, mes jam puolam antrinti: aha, „te-te“ (turim minty „tėtis“). Mažasis kuo toliau, tuo labiau bus priverstas kartoti „te-te“, o gal kokiam, pavyzdžiui, anglui tas „te“ nuskambėtų kaip koks anglų kalbos artikelis „the“, ir kartojama medžiaga bei jos reikšmė jau būtų visiškai kitokia. Šitoje vietoje turbūt būtų teisūs tie, kurie teigia, kad kalba išmokstama per pamėgdžiojimą bei pakartojimus. Kita vertus, tam, kad „geriau“ susikalbėtume su savo mažuoju užsieniečiu, kartais pagaunam save besigriebiančius savotiškos lingua franca ir besikreipiančius į savo mažylį, pavyzdžiui, „valgyk, niam-niam“, „gal nori liuli-liuli“, „neimk, bus bum“ ir pan. Įdomu, kad šios lingua franca, arba „vaikiškosios kalbos“, principai įvairiose pasaulio kalbose panašūs: tėvai, siekdami susikalbėti su savo vaikais, šiek tiek paplonina balsą, vengia garsų, kurie sunkūs vaikams ištarti, trumpina savo kalbą, pasitelkia pakartojimus, dažniausiai liepia arba prašo savo vaiko ką nors padaryti (arba nedaryti), klausia, teiraujasi jo ko nors, kad vaikas būtų pats skatinamas kalbėti ir pan. Vis dėlto lingua franca „privalumais“ stengiamės nepiktnaudžiauti ir savo mažąjį užsienietį „lietuvinti“ normaliais, nesutrumpintais lietuvių kalbos žodžiais. O po kelerių metų, papildęs bazinius fonetikos bei morfologijos skyrius sudėtingesniais sintaksės (sakinių) bei leksikos (žodžių), galės sau improvizuoti, t.y. daktaruoti (‚gydyti‘), marškinėlius atsisaginti (,atsisegti‘), būti tik mamos bei tėčio ir niekienintėlis (,niekieno kito‘) ar pan. Juk kas gali būti žaviau už vaikų kūrybą geriau pramokus kalbą! Beje, ar žinojote, kad ne visai senas, bet jau spėjęs įsitvirtinti žodis dėlionė buvo sukurtas būtent vaikų? :)
Taip taip, aš ir kalbėjau apie Mauglio hipotetinę situaciją, kai vaikas auga ne žmonių aplinkoj 😀
Ačiū už mintis! Ir už 👍 😀
beje, straipsniukas 👍
ta hipotezė iki 4 ketverių metų pasitvirtina tuomet, kada žmogus auga miške vienas su gyvūnais ir niekada negirdi žmogaus kalbos. Lygiai taip pat, jei ką tik gimęs kūdkis visą laiką išbūtų užrištomis iki 3-4 MĖN., taip ir liktų aklas. Čia tie vadinamieji langai, kada smegenys būna atviros priimti tam tinkrą infrmaciją.
O jūsų giminių atvejai tikrai nepasitvirtins, kalbės visi vaikai, auginami tarp žmonių 😀)
O dėl tos būtinybės išmokti kalbėti iki 4 metų tai net nežinau: pati pažįstu vieną šeimą, kurių berniukui gruodį suėjo ketveri, bet iki 4-to gimtadienio jam nelabai kaip sekdavosi kalbėti, bent man būdavo sunkoka suprast, ką jis sako, bet dabar neseniai buvau jį sutikusi ir jau kur kas geriau, tikrai jaučiasi pažanga.
😀 👍 jaučiasi, kad tema labai artima, miela ir puikiai išplėtota!
Na, pirmiausia tai į mane drąsiai galima kreiptis 'tu' 😉
O dėl kalbotyros: studijavau, tebestudijuoju, jau, berods, 13 metų... 😀
O jūs gal kokią kalbotyrą studijavote? 😀
Įdomus straipsniukas 😀 Daug įdomios informacijos! Ir tikrai negirdėta apie Mauglio hipotezę... Tikiuosi ji ne visada pasiteisina, nes giminėj turim mažylį, kuris beveik nekalba, o jau tuij 4... ☹
Tu teisi, Egle: kone visuose vaikų kalbos tyrimuose teigiama, kad iki pusės metų vaikai taria vienodus garsus, o paskui pradeda 'atsirinkti' savo gimtajai kalbai būdingus. O dvikalbėse šeimose pirmiausia ima vyrauti į mamos kalbą panašūs garsai, nes tiesiog mama praleidžia daugiau laiko su vaiku nei tėčiai 😀 Pažįstu vieną dvikalbę šeimą, gyvenančią Lietuvoje: nors vaikai auga lietuviškoje aplinkoje, bet puikiausiai moka mamos - lietuvių - kalbą, ir tėčio - olandų, nes tėtis nuo gimimo niekaip kitaip su savo vaikais nebendrauja, kaip tik olandiškai, nors puikiausiai moka ir lietuviškai. Štai kokia bendravimo galia 😀
O apie 'Mauglio' hipotezę dar neteko girdėti 😀
Esu skaičiusi, kad kūdikiai iki tam tikro amžiaus, tik tiksliai nepamenu, gal iki 6 mėn., visi taria panašius / vienodu garsus ir tik po to gasai panašėja į tėvų gimtąją kalbą, o jei tėvai kalba skirtinga kalba, tai tie garsai panašėja į motinos kalbą. Taip pat, jei pvz. vaikas iki 4 m. neišmoksta kalbėti, tai to jis nebeišmoks niekada. Aišku čia hipotetinė Mauglio situacija, bet tas faktas mane labai nustebino. O straipsniukas iš ties labai įdomus! 😀
Šiek tiek pasitaisysiu: 'būti mamos bei tėčio 'niekienintėliu''.