Blogerei Ringailė.S.G. savo įraše iškėlus puokštę su nėštumu susijusių klausimų, o tarp jų ir dvejones dėl būtinybės, naudos ar galimybių sportuoti nėštukei, nutariau pasidalinti savo patirtimi. O tą patirtį noriu perduoti pradėdama pasakojimą nuo ilgos priešistorijos - nuo to, jog kiekviename savo ankstesniame gyvenimo etape (mokykloje, universitete) laisvanoriškai turėjau gerą santykį su sportu. Žaidžiau krepšinį, mėgau bėgti, patiko tinklinis, lankiau aerobiką, treniruoklių salę.
Gaila, bet pradėjusi dirbti sėdimą darbą ir tuo pačiu metu studijuodama nebesugebėjau skirti laiko nei savo fizinės kultūros palaikymui, nei racionaliai mitybai, todėl labai greit pajutau, jog darausi nerangi, dar telpu, bet jau veržia nešiojami drabužiai, esu pati sau negraži. Pamenu, tai buvo 2013 metų pradžia, nors jau gyvenome su draugu, vestuvių ir vaikų dar neplanavome, bet įvertinusi tuometinę savo fizinę savijautą ir išvaizdą kažkodėl pradėjau mąstyti apie susiėmimą į rankas. Juk jei ir toliau leisiu situacijai likti tokiai, mano kilogramai netirps, ateis metas lauktis, užsiauginsiu nėštumo kilogramus ir viskas bus tik dar labiau komplikuota. Taigi, pasąmonėje galvodama apie būsimos gyvybės ankstesnį ar vėlesnį užsimezgimą suvokiau, kad čia ir dabar turiu sugrįžti į sportą. Vieną dieną išėjau pasivaikščioti, kitą - pabandžiau bėgti. Pasidariau bėgiojimo fanatikė. Kuo ilgiau ir daugiau kilometrų bėgu, tuo labiau laimingesnė esu.
2016 metais, kai pradėjau lauktis, bėgimo srityje man buvo įtempčiausi. Daug ruošiausi, nuolat dalyvavau varžybose, o rudenį įprastos savarankiškos bėgimo treniruotės metu nutariau įveikti pusės maratono distanciją. Iš vieno Vilniaus mikrarajono nubėgau iki Vingio parko. Ten bėgiodama prasilenkiau su mane žavinčia Diana Lobočevske (jūs tik pagalvokit, ji būdama 7-ą mėnesį nėščia bėgdavo kasdien 10 kilometrų!), vis žvelgiau į laikmatį, laukdama pusmaratonio ribos, bet palūžau ties 20 kilometru.
Bėgdama tada nuolat galvojau apie kūdikio laukimąsi (veiksmų mes jau buvome ėmesį, bet rezultato dar nežinojom), galimus vaiko vardus. Grįžau namo ir vis kamavo mintys, kodėl pristigau tų jėgų. Tada neilgai trukus sekė diena, kai pajutau begalinį nuovargį, norą miegoti, krūtų maudimą. Pasidariau nėštumo testą ir... valio! Laukiuosi. Tą pusmaratonį, jau dabar žinau, jog bandžiau įveikti kartu su naujai užsimezgusia gyvybe.
Neslėpsiu, kad susitaikyti su negalėjimu bėgti buvo sunku, bet gydytojos rekomendacijos bėgimą laukiantis iškeisti į vaikščiojimą visgi norėjau laikytis. Tad pirmas mano patarimas nėštukėms, galvojančioms apie sportą laukiantis, būtų pasikonsultuoti su jus prižiūrinčia gydytoja. Ji matydama jūsų būklę patars, kokia fizinė veikla protingiausia.
Na, o toliau kalbant apie mane, tai dėl atėjusio rudens, subjurusio oro, tamsių vakarų per daug sąlygų nuolat vaikščioti aš neturėjau. Kartais pėstute grįždavau iš darbo. Nevairuoju, tad visą nėštumą naudojausi viešuoju transportu. Ėjimas nuo stotelės iki stotelės irgi į naudą. Kai pavasarį išėjau į motinystės atostogas, tada jau džiūgavau galėsianti vaikščioti į valias. Iš tiesų tada naudodavausi geru oru ir daug ėjau.
Taip pat tik išėjusi į dekretą galėjau planuoti laiką ir kitokiai nėščiosios fizinei veiklai. Po įvairių sporto klubų ir jų siūlomų treniruočių nėštukėms analizės aš išsirinkau kineziterapijos studiją "Aktyvus judėjimas". Mano geroji lankymosi toje studijoje patirtis paremta man labai svarbiu argumentu: individualumo išlaikymas ir darbas mažose grupėse. Prieš pradedant lankyti nėščiųjų mankštą kineziterapeutė paskyrė susitikimą, kad išsiaiškintų mano lūkesčius, skausmingas vietas, ankstesnį fizinį pasirengimą ir pan.
Laukdamasi turėjau kiek padidėjusį kraujo spaudimą, tačiau tai netrukdė makštintis. Prieš ir po kiekvienos treniruotės kineziterapeutė pamatuodavo kraujo spaudimą ir pulsą, pateikdavo rekomendacijas, kurių pratimų atsisakyti arba kokiais kitais pakeisti. Labai gerai prisimenu kaip pirmuose užsiėmimuose nuolat kineziterapeutė koregavo mano kūno padėtį atliekant pratimus ar dalinosi savo pastabomis.
Aš teigiamai įvertinau ir jaučiau naudą savo sveikatai 2 mėnesius 2 kartus į savaitę lankydamasi profesionaliose, nedidelei nėštukių grupei (1-4 žmonės) skirtose mankštose. Tokių mankštų nauda įvairiapusė: išmokstama atlikti dubens dugno (Kėgelio) pratimus, susikoncentruojama į savo kūna ir jo bendrystę su laukiamu kūdikiu, palaikomas sveikas raumenų tonusas, paįvairinama kasdienė rutina, pabendraujama su kitomis nėštukėmis, išmokstama pratimų, kuriuos vėliau galima atlikti ir namuos, galima pasižadėti ir motyvuoti save, kad sportuosi ir susilaukusi kūdikio arba lengviau grįši į ankstesnį aktyvų fizinės kultūros palaikymą. Tiesa, maniau, kad mankštų metu mokys gimdymo metu reikalingų kvepavimo pratimų, tačiau apie tai sužinosit ir jums paaiškins jau paties gimdymo metu. Siūlau ir jums apsilankyti studijoje "Aktyvus judėjimas" ir patikrinti. Apie studiją informaciją galite rasti čia: http://www.aktyvusjudejimas.lt
Dar vienas mano netiesiogiai su nėštukės fizine veikla susijęs, bet neatsiejamas patarimas - tai skirti savo laiko susitikimui su dietologe. Šios srities specialistė tikrai galės pateikti tik jums skirtus, jūsų turimiems geriems valgymo įpročiams palaikyti ar blogiems išgyvendinti reikalingus patarimus, kaip maitintis nėštumo metu, o ne tik bendrais bruožais pasidalins ir taip internete pasiekiamą informaciją apie nėščiosios mitybą.
Nemažiau svarbus dalykas ir mane labai motyvavęs ritualas viso nėštumo metu - tai nuolatinė savo svorio kontrolė. Pasidarykite savo svorio lentelę ir ją sekite. Prisipažinsiu, kad savąjį svorį kontroliavau su perspektyva stebėti, kaip greit man pavyks grįžti į priešnėštuminį svorį. Nuosekliai vesdama savo svorio rodiklius galėjau pamatyti, kurį nėštumo mėnesį svoris augo sparčiausiai, kiek svorio nukrito vos tik pagimdžius. Apskritai, savo svorio sekimas leidžia lengviau priimti sprendimus dėl valgymo nuodėmių. O kas jų neturi...
Pabaigai noriu pasiūlyti jums (nėštukėms ir ne tik) sudalyvauti masinėse ėjimo varžybose (http://ejimovarzybos.lt). Būtent praėjusiais metais aš pati besilaukdama su dar viena besilaukiančia kolege ir mus palaikančia komanda nužingsniavome 15 tūkstančių žingsnių ir pasisėmėme gerų emocijų. O jei nenorite eiti varžybose, įsikibkite mylimam vyrui į parankę ir pirmyn po jūsų mėgiamas apylinkes. Rūpinkitės savo fizine kultūra.
Foto: Jevgenij Kirilenko
