Tokių dalykų realybėje būna ir net ne taip jau retai. Bent jau taip teigia mus konsultavusi šeimos ir vaikų psichologė Lina Gudaitė – Berckaitienė. Pasak jos, nevienodą mamos meilę vaikams lemia keli dalykai.
Kiekvienas vaikas yra savitas, individualus, skiriasi nuo savo brolio ir sesers, kitaip bendrauja su aplinkiniais, turi savų įpročių, pomėgių. Nieko stebėtino, kad tėvams vieni dalykai patinka labiau, o kiti mažiau.
Nevienodą ryšį su savo vaikais lemia daugybė dalykų. Esminiais reikėtų laikyti šiuos: skirtingą atžalų charakterį, aplinkybes (gyvenimo sąlygas, amžių ir pan.), kuriomis tėvai vaikų sulaukė, kiek tėvai nieko neidealizuodami ir nenuvertindami pažįsta savo vaiko tikrąją asmenybę, kiek geba mylėti dukrą ar sūnų už tai, kad yra toks, koks yra, o ne už kokias nors priimtinas savybes, laimėjimus, pateisintus ar ne lūkesčius.
Geras labiau mylimas?
Kaip taisyklė, visada sunkiau mylėti tą, kuris yra irzlesnis, nervingesnis, labai aktyvus, šiurkštus ar grubus. Ir atvirkščiai – mielesnis būna tas vaikas, kuris geresnis, ne toks problematiškas. Kartais mylimiausiu vaiku tampa tas, kuris panašesnis į vieną tėvų ar primena kitą mylimą žmogų.
Kaip tėvai mylės savo mažylį lemia netgi tai, kokie buvo sutuoktinių santykiai laukiant vaiko ir jau pagimdžius jį, ar kūdikis buvo planuotas. Kartais mažiau mylimi būna tie vaikai, kurie mamai ar tėčiui primena skaudžius išgyvenimus, tarkime, skyrybas. O numylėtiniais gali tapti labiau mylėto partnerio (jei vaiko tėvai ar mamos – skirtingi) atžalos.
Ką daryti, kad meilės dozė vaikams būtų atseikėjama tokia pati?
-
Būtina pažinti savo vaikus ir patiems sau įvardinti tikrąją jų asmenybę su visomis mažylio stiprybėmis ir silpnybėmis. Juk vaikai taip pat kaip ir mes turi savo charakterį, savo pliusų ir minusų. Jie unikalūs, skirtingi, tad visiškai vienodai mylėti jų ir nereikia.
-
Labai svarbu kuo labiau pažinti savo vaiką ir stengtis patenkinti svarbiausius jo poreikius. Gal vienam reikia daugiau tylos, vienumos, o kitam – judesio, bendravimo, dėmesio. Natūralu, kad tokiam vaikui reikės ir daugiau kartu praleisto laiko.
-
Negalima vaikų lyginti ir juo labiau stengtis elgtis su jais vienodai, tarkime, dovanoti vienodas dovanas. Lygiavos principas šeimoje labai svarbus. Taip, apdovanoti turi būti visi, tačiau tiek pat svarbu, kad dovanėlės būtų asmeniškos.
-
Jei vaikai pykstasi, būtina jas išskirti, išsiaiškinti, kodėl kilo nesutarimas, tačiau nepalaikyti kurios nors vienos pusės. Deja, bet susipykus broliams ir seserims, tėvai dažniausiai nesąmoningai elgiasi priešingai: vieną kurį vaiką palaiko labiau, greičiau šiam atleidžia. Kitas tampa nuolatiniu atpirkimo ožiu. Jei visi vaikai jaus, kad tėvai juos myli vienodai, nebus dėl ko pyktis ar konkuruoti.
-
Labai svarbu įsisąmoninti savo pačių lūkesčius. Būtina vis savęs paklausti, ar kuriam nors vaikui neteikiama pirmenybė. Galbūt vaikai laikomi ir priimami kaip nuosavybė, kuri turi tik paklusti, nuolat džiuginti, pateisinti visus lūkesčius? Arba priimama tik kažkuri vaiko dalis, o tai kas erzina – atstumiama?
-
Jei kažkuris vaikas labiau lieka nuošalyje, būtina jam skirti dėmesio. Universalaus, visiems tinkamo patarimo, kaip tai padaryti, nėra. Galima tiesiog priglausti, apkabinti, išvykti kažkur dviese ir pan.
-
Kaskart būtina paaiškinti vaikui, kodėl dėmesys šiuo metu skiriamas jo sesei ar broliukui. Galbūt jį apkabinote, nes jam šiuo metu ką nors skauda. Labai svarbu nuolatos kalbėtis, visi turi teisę pasisakyti, kaip jaučiasi ir ko jiems trūksta.
-
Mažyliui reikia duoti tai, ko jam labiausiai tą minutę reikia. Kartu tai padeda ir jo seserims bei broliams, nes šie suvokia: kai man reikės tėvų pagalbos, aš irgi jos sulauksiu. Tik šis žinojimas, o ne abstrakti, lygi meilė vaikui leis jaustis saugiai, patogiai ir užtikrintai. Tėvai savo vaikams privalo nuolat siųsti žinią, kad šie yra mylimi, gal ir ne visada visi vienodai, tačiau kiekvienas vaikas savaip.
